Nors turiu tau pasakyti, kad anūkų neturi, bet tu visada tai žinojai. Žinojai, kad jų neturėsi nuo tada, kai aš dar buvau maža. Taip jau likimas susiklostė nuo pat mano gimimo.
Pamačiusi gatvėje einančią šeimą prisimenu, kaip tu mus žiemą pasitikdavai grįžtančias vakare namo. Užsikeldavai mane ant pečių, aš įsikibdavau tau į plaukus, mama įsikabindavo tau į parankę ir mes keliaudavome namo.
Prisimenu kaip vasaromis važiuodavome į Kauno zoologijos sodą, kur aš ilgai stoviniuodavau prie kiekvieno narvo, o jūs su mama kantriai laukdavote, kol aš pasidžiaugsiu pramoga. Kaip Kauno IX forto muziejuje aš išsigandau stovinčio sargybinio manekeno ir tvirtai įsikabinau tau į ranką, ir nepaleidau, kol išėjome į lauką.
Prisimenu, kaip vasaromis mes eidavome pasideginti saulėje prie Šešupės, kai tu net miegodamas mane matydavai ir girdėdavai, nors būdavai po naktinės pamainos ir pavargęs. Nors nelabai tau patikdavo būti saulėje.
Prisimenu, kaip sekmadieniais mes eidavome pietauti į restoraną, o vėliau tu vėl nešdavai mane ant pečių, nes aš pavargdavau.
Išgirdusi gatve važiuojantį motociklą prisimenu, kaip mes vasaromis važiuodavome pas močiutę į kaimą. Kaip jau besimokant mokykloje kitame mieste, aš negalėjau eiti į paprastą vidurinę mokyklą, todėl mokiausi kitame mieste, kitokioje mokykloje. Tu atvažiuodavau manęs pasiimti iš mokyklos ir mes sustodavome pakeliui miške, kad galėtume pagrybauti.
Tai atrodo tokie paprasti prisiminimai, o jie mane vis dar šildo.
Artėja Lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų diena ir aš važiuosiu į tavo tėviškę, ten, kur tu jau seniai atgulęs amžinam poilsiu. Atvažiuosiu uždegti tau žvakelę, pasikalbėti su tavimi. Aš myliu tave, Tėte.