Paprastai man duodavo klientų dokumentus, trumpai apibūdindavo situaciją, aš turėjau sugalvoti bylos strategiją, aptarti su vadovu, išklausyti pastabas, surašyti ieškinį, pagal kurį advokatai keldavo bylą. Geras ieškinys yra pusė bylos sėkmės, kaip sakydavo mano vadovas. Ant kokių bėgių pastatysi traukinį, ten ir nuvažiuosi.
Svajojau apie savarankišką advokato praktiką. Padėjėjams klientus pasiūlydavo advokatai. Dažniausiai tokius labiau problemiškus ir finansine ir emocine prasme. Viena iš mano klienčių buvo Elvyra. Ji skyrėsi su vyru, gyveno vieno kambario bute, turėjo vieną vaiką, bet butas buvo anytos, vyras buvo nesukalbamas, žodžiu, elementari skyrybų byla.
Tačiau kol laukėme teismo posėdžio, Elvyra nuolat ateidavo pas mane ir pasakodavo, kas naujo įvyko, kaip vyras išsikraustė, tačiau apsigyveno mikroautobuse, kasdien užeina tai daiktų pasiimti, tai praustis, o užėjęs supila, pavyzdžiui, į jos sriubą kilogramą druskos, ir kokie liudytojai galėtų tai patvirtinti, ir taip toliau. Jau keletą kartų norėjau Elvyrą tiesiog išvaryti, nes aš ne psichologė, o tik teisinė patarėja. Tačiau nenorėjau su ja konfliktuoti, nenorėjau mėtyti klientų, nes ne taip daug jų turėjau, o kartais net gaila jos būdavo.
Gruodžio ketvirtoji buvo penktadienio vakaras, kontora buvo jau tuščia, aš kurpiau eilinį ieškinį dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Reikėjo skaičiuoti turto vienetus, tiksliai užrašyti pastatų ir sklypų individualius kodus, žodžiu, nuobodus darbas.
Skambtelėjo lauko durų varpelis. Kažkas užėjo. Išėjau iš kabineto. Koridoriuje stovėjo Elvyra.
„Elvyra, jūs nesusitarėt iš anksto, aš visai neturiu laiko dabar“, – nustebau.
„Suprantu, bet man reikia nedidelės pagalbos. Radau čia netoli tokį pusantro kambario butelį, norėčiau apžiūrėti ir sudaryti susitarimą, kad savininkas neparduotų kam nors kitam. Gal galėtumėte eiti kartu?“ – paprašė.
„Gal galima susitarti kitai dienai?“ – pasiūliau.
„Ne, jis kažkur nori išvykti, sutariau, kad užeisiu dabar, po pusvalandžio, apžiūrėti. Tiesiog nenoriu eiti viena. Čia netoli, gretimoje gatvėje“, – įkalbinėjo.
Pagalvojau, gal greičiau bus nueiti ir apžiūrėti tą butą negu ginčytis.
Paėjome iki gretimos gatvės. Pasukome į bromą. Įėjimas buvo pačioje bromoje, į dešinę, siauri laiptai į antrą aukštą. Pats butas buvo tiesiai virš bromos, vienas langas į gatvę, kuria nuolat važiavo miesto transportas, kiti langai į kiemo pusę, tačiau maži, pro juos matėsi kito pastato siena. Virtuvė labai maža, kokių keturių kvadratų, vienas kambariukas irgi labai mažas, kitas jau didesnis – apie dvidešimt kvadratų.
Buto savininkas mus įleido, parodė patalpas. Sakė, kad jau kurį laiką pardavinėja šį butą, gal labiau tiktų ne gyvenimui, o kokiam nors verslui. Tačiau – kaip pirkėja spręs. Kaina – penkiasdešimt tūkstančių.
Elvyra apvaikščiojo butą ir, nedaug galvojusi, pasakė: „Gerai, man tinka, norėsiu pirkti.“
Savininkas sako: „Tvarkoj, sumokėkite avansą, o sutartį įforminsime po mėnesio.“
Elvyra, pasirodo, turėjo pasiėmusi penkis tūkstančius litų. Bandžiau ją atkalbėti, bet ji buvo užsispyrusi, sakė bijanti, kad tokio gero varianto vėliau neras, o ir šį gali kažkas nupirkti. Ji tikrai apsisprendusi. Reikia duoti avansą, gal aš galėčiau surašyti raštelį. Mačiau, kad jos neperkalbėsiu, patikėjau, kad ji apsisprendusi. Paėmiau lapą ir parašiau: šalys susitaria, kad Aivaras iki gruodžio 30 d. parduos butą N, o Elvyra iki gruodžio 30 nupirks butą N. Elvyra šio susitarimo pasirašymo dieną sumokėjo 5000 litų kaip kainos dalį, Aivaras gavo. Abi šalys pasirašė, apsikeitė susitarimo egzemplioriais.
Išėję su Elvyra atsisveikinome. Jaučiausi viską padariusi gerai.
Tačiau jau kitą rytą Elvyra man paskambino. Ji buvo susinervinusi, sakė, kad butas, kurį vakar apžiūrėjome, yra visiškai blogas, jai netinkamas, aš turėjau jai patarti nepirkti to buto, ji padarė klaidą, kad susitarė. Dar ir penkis tūkstančius įkišo. Žodžiu, ji nori susitarimą nutraukti ir atgauti savo įmoką. Ir aš turiu jai padėti.
Viena vertus, galėjau nekreipti dėmesio į Elvyros emocijas. Tačiau kita vertus, jaučiausi kažkiek kalta, nes kam reikėjo apskritai su ja eiti ir rašyti tą susitarimą. Per tą bendravimą su Elvyra taip įsijaučiau į jos reikalus, kad pasijutau už ją atsakinga. Puoliau skambinti Aivarui.
„Žinot, pirkėja apsigalvojo, jūsų butas jai netinka, norėtume susitarimą nutraukti ir atgauti avansą“, – pasakiau.
Aivaras nesileido į kalbas: „Ką jūs čia žaidžiat, reikėjo galvoti anksčiau. Aš neketinu grąžinti jokio avanso, nenorit – nepirkit, bet penki tūkstančiai lieka man.“
Aš pradėjau sakyti Aivarui, kad būsime priverstos kelti jam bylą, nes tokia suma negali būti jam iš niekur nieko padovanota.
„Nieko nežinau, pirkit butą“, – atsakė.
Pasijutau kvailai. Aišku, galima būtų kelti bylą. Kokiu pagrindu: rašyti, kad Elvyra suklydo, paskubėjo, nesuprato? O tai aš ką veikiau tenai, kodėl nesustabdžiau, neliepiau jai dar pagalvoti? Jeigu iškelsime bylą, nepavyks nuslėpti mano dalyvavimo to raštelio surašyme. Man bus tiesiog gėda prieš vadovą ir kitus kolegas, nes mano elgesys buvo nelabai profesionalus.
Ėjo dienos. Dar keletą kartų skambinau Aivarui, bandžiau apeliuoti į jo vyriškumą, toleranciją, supratingumą. Tačiau jis buvo kietas vyrukas, į kalbas nesileido.
Gruodis ėjo į pabaigą, artėjo sutarties sudarymo terminas. Vieną vakarą vėl likau kontoroje viena. Pasiėmiau mano surašytą raštelį ir žiūrėjau į jį. Pajutau, kad staiga mane aplankė nušvitimas. Surinkau Aivaro telefono numerį: „Sveiki, aš ir vėl dėl to susitarimo su Elvyra pirkti butą. Jūs neapsigalvojote?“
„Ne, jau sakiau“, – atsakė.
„Gerai, tai Elvyra pirks jūsų butą už tuos penkis tūkstančius, kuriuos jau sumokėjo, plius vienas litas. Paskaitykite raštelį, ten neparašyta, už kiek jūs butą parduodate ir už kiek Elvyra perka. Jūs pasirašėte, kad parduosite, tai ir parduosite už jau gautą avansą ir dar vieną litą. Susitiksime pas notarą“, – padėjau ragelį.
Mintyse kurpiau scenarijų, kaip elgsimės notarų biure. Ateisime ir sakysime, kad perkam butą. Jeigu Aivaras atsisakys parduoti už mūsų pasakytą sumą, jis liks kaltas, kad nepardavė. Tokiu atveju turės grąžinti avansą.
Rytojaus dieną paskambino Aivaras: „Žiūrėkite, nenoriu tų ginčų, sutinku grąžinti jūsų avansą. Galiu užeiti dabar?“
„Žinoma, galite“, – sutikau.
Aivaras užėjo, atnešė Elvyros pinigus, pasirašiau, kad juos gavau. Pranešiau Elvyrai, kad avansas atgautas, ji gali ieškoti kito buto. Bet gal jau be manęs.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano Kalėdų stebuklas“. Savo pasakojimus siųskite paštu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite 200 eurų „Hiatus“ dovanų čekius.