Pakalbėkime apie išties patį blogiausią pasimatymą. Gal net geriau būtų jį vadinti pačiu gėdingiausiu pasimatymu.
Pradėkime nuo to, kad buvau labai drovi ir gyvus susitikimus visada atidėliodavau. Susirašinėjome su vaikinu iš to paties miestelio gan ilgai. Na, bet pagaliau išaušo ta diena, kuomet susitarėme susitikti gyvai. Vakare ir būtent sutemus.
Kadangi, kaip minėjau, aš buvau drovi, nedrąsi, tai pasikviečiau kartu savo klasės draugę, kad iš pradžių man palaikytų kompaniją, o paskui paliktų mus dviese. Sutemo ir susitarėme, kad su drauge mes ateisime prie ežero – jis gyveno netoliese.
Susitikome. Tamsu. Daug žvaigždžių danguje. Ir pakankamai vėsus vasaros pabaigos vėlyvas vakaras.
Na, ir prasidėjo šou... Prie ežero pakrantės buvo labai šlapia, susidariusi didelė bala, labai daug molio. Ir ką jūs manot, jis sako: „Pereik.“
Gal jis juokais tai sakė, bet aš nieko negalvodama ėjau didelės balos link. Pilnos molio. Vos pradėjus eit, mano kojos įsmigo iki kauliukų, ir tik tada prisiminiau, kad aš nenusiaviau basučių... Bandžiau dėti dar vieną žingsnį, bet pajutau, kad basutės iš molio jau neįmanoma ištraukti. Praradusi lygsvarą kritau į tą visą molį veidu pirmyn...
Nei juoktis, nei verkt. Aišku, draugė nebūtų draugė – juokėsi taip, kad tikriausiai žmonės, gyvenantys atokiau nuo ežero girdėjo.
O vaikinas puolė padėti. Ištraukė jis mane iš tos balos. Deja, vienos basutės neberadome. Man buvo siaubingai gėda. Nežinojau, į kurią pusę eiti. Bet jis man ramiu balsu sako: „Tai gal šok į ežerą.“
Ir vėl aš, nieko nelaukusi, paklausiau jo. Šokau į tą ežerą su visais rūbais. Praustis veidą, kuris buvo padengtas moliu.
Jau ėjau kranto link, kai pajutau ant rankos kažkokį keistą jausmą. Žiūriu, dėlė siurbiasi. Pradėjau šaukti, nes aš jų labai bijojau. Tik šįkart jau draugė suskubo man padėti, nuėmė dėlę ir išlipau iš vandens.
Kadangi buvo labai šalta, pasakiau jam, kad man metas namo. Ėjome nuo ežero link pagrindinio kelio, buvo visiška tyla iš visų pusių. Išsiskirstėme. Praėjus kelioms valandoms gavau žinutę iš vaikino: „Jeigu apsirgsi, nupirksiu vaistų ir pasirūpinsiu, nes jaučiuosi kaltas dėl to, kas nutiko.“
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.