Pasirinkimas: moters teisė apsispręsti ar vaiko teisė gimti?

Lietuvoje šiuo metu yra susiklosčiusi labai įdomi situacija. Po rudenį įvykusių rinkimų į seimą atėjusi LLRA (Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcija) siūlo priimti du labai prieštaringai vertinamus įstatymus: dėl abortų draudimo ir dėl privalomo tikybos mokymo mokyklose. Šie du įstatymai Lietuvos visuomenėje sukėlė daug aistrų ir diskusijų. Deja, visuomenės nuomonė dažniausiai yra linkusi prieštarauti šioms idėjoms.

Kiekvienas žmogus - unikalus

Abortai – vienas iš prieštaringiausiai vertinamų ir daugiausiai diskusijų keliančių klausimų šiuolaikinėje visuomenėje. Vieni juos palaiko, kiti smerkia, bet visi labai gerai žino viena – nė vienas iš mūsų dabar nenorėtume būti tų milijonų negimusių vaikų vietoje. Juk mes esame čia, gyvename ir galime diskutuoti šiais klausimais tik todėl, kad mes gimėme, tiksliau, mums buvo leista gimti. O mūsų gyvenimas neprasidėjo gimimo momentu – dar būdami motinos organizme, mes jau buvome unikalūs žmonės su užprogramuotomis savybėmis, kurios vėliau, po gimimo, žmogui augant ir vystantis, pradeda atsiskleisti.

Nuo pat pastojimo momento jau susiformuoja būsimas vyriškos arba moteriškos žmogus su savo išvaizda, paveldėtais polinkiais, pomėgiais, charakterio savybėmis. Tokia chromosomų kombinacija gali susidaryti tik vieną vienintelį kartą. Antros tokios pačios kombinacijos, antro tokio paties žmogaus niekada nebuvo ir niekada nebus. Net jeigu apvaisinimo momentu vėl susitiktų dviejų tų pačių žmonių ląstelės – jų kitas palikuonis gali būti tik panašus, bet niekada nebus toks pats.

Kiekvienas žmogus jau yra unikalus nuo pat apvaisinimo momento. Naujas organizmas labai greit auga, formuojasi, įgauna akivaizdžiai žmogiškas formas. Daug kas akivaizdžiai žmogiško pavidalo embriono nelaiko žmogumi, šis klausimas yra vis dar labai plačiai diskutuojamas. Krikščionybė ir Islamas, dvi pasaulinės religijos, turinčios tą pačią istorinę kilmę, šiuo klausimu turi labai konkrečią nuomonę, kuri daugeliui yra labai gerai žinoma – žmogus tampa žmogumi nuo pat apvaisinimo, nuo unikalaus, tik tam vieninteliam individui būdingo genetinio derinio susidarymo.

Šiais laikais labai akcentuojama moterų teisė į apsisprendimą. Puiku, niekas ir nesako, kad moterys negali turėti apsisprendimo teisės. Bet yra ir kitas klausimas, apie kurį kažkodėl kalbama kus kas mažiau – tai vaiko teisė gyventi. Mes visi dabar naudojamės ta teise, o kas būtų tokiu atveju, jeigu į mūsų šią teisę būtų pasikėsinta? Mūsų dabar čia tiesiog nebūtų.
Mes taip ir nebūtume išvydę pasaulio, negalėtume džiaugtis gyvenimu, negalėtume matyti kitų žmonių, bendrauti, negalėtume netgi susidurti su gyvenimo sunkumais ir juos nugalėti (o sunkumai gyvenime yra neišvengiami ir kartais netgi reikalingi – jie grūdina asmenybę), žodžiu, mes negalėtume gyventi. Pagalvokite apie tuos žmones, kurie taip ir neišvydo pasaulio, kurių dabar nėra tarp mūsų, ir niekada nebuvo, nors ir galėjo būti, nes jie jau buvo atsiradę kaip biologiniai dariniai, jie jau buvo žmogiško pavidalo individai su rankomis ir kojomis, bet taip ir negimė. Jų vietoje galėjome būti bet kuris iš mūsų (...).

Neigiama reakcija - dėl tautybės?

Būtent šį sunkų visuomenei klausimą kelia LLRA. Deja, daugelio visuomenės narių reakcija yra keistoka ir (švelniai tariant) nelabai adekvati. Reakcija, ryškiausiai matoma interneto komentaruose, dažniausia yra isteriškas klyksmas: „leeeeenkai!!! ”. Panašu, kad kai kuriems mūsų tautiečiams net nekyla noras gilintis į pasiūlymus, spręsti apie jų teisingumą – jiems jau užtenka to, kad „pasiūlė lenkai“, reiškia, tokią idėją jau iš karto galima mesti lauk, į šiukšlyną.

Kažkodėl atrodo, kad jeigu tokios idėjos būtų pasiūlytos kurios nors lietuviškos partijos, jos būtų sutiktos visai kitaip. Bet kadangi pasiūlymas iškeltas lenkiškos partijos – žmonėms iš karto kyla kažkoks užsispyrėliškas noras priešintis, atseit „lenkai neįvedinės čia savo tvarkos“. Niekas Lietuvoje ir nesiruošia įvedinėti kažkokios „kitokios“ tvarkos. Kalba eina apie vaiko teisę į gyvenimą, vaikų auklėjimą mokykloje, moralinį ugdymą, kas iš tikrųjų nėra nei lietuviškos, nei lenkiškos, nei apskritai kurios nors vienos tautos vertybės – tai yra bendražmogiškos, pasaulinės vertybės, vienodos ir Europoje, ir Afrikoje, ir bet kur kitur.

Vietoj to, kad džiaugtųsi tuo, kad kažkas kalba apie tokius visuomenei aktualius dalykus, žmonės pradeda ieškoti tautinės priešpriešos, pradeda knistis istorijoje iki Želigovskio ir net Jogailos laikų. Akcentuojama yra ne tai, ką pasakė, o tai, kas pasakė. Aptarinėjama ne pati idėja, o tie, kas ją iškėlė, prasideda vos ne „argumentacija“ ad hominem.

Stebina tokia internetinė tautinė priešprieša Lietuvoje. Sakau „internetinė“ todėl, kad jos apraiškas sutinku praktiškai vien internete, o realiame gyvenime nieko panašaus nepastebiu, nors kasdien labai daug bendrauju ir su lenkais, ir su rusais – aišku, tai daugiau subjektyvus pastebėjimas. Galbūt taip šneka dažniausiai žmonės iš etniškai vienalyčių vidurio ir vakarų Lietuvos regionų, kur beveik nėra kitataučių.

Kaip Vilniaus gyventojui, keista yra visa tai matyti, nes pas mus Vilniuje, istoriškai daugiataučiame mieste, tautinės priešpriešos nėra ir skirtingų tautybių žmonės nuolat bendrauja kiekvieną dieną - nuo mažens iki senatvės. Na, bet šis straipsnis yra ne apie tautinę neapykantą (kuri Lietuvoje, mano manymu, yra daugiau menama, negu realiai egzistuojanti), todėl šia tema labai nesiplėsiu. Esmė yra tai, kas yra pasiūlyta – abortų draudimas (arba ribojimas), ir privalomas tikybos mokymas mokykloje.

Musulmoniškose šalyse bėdų nekyla

Apskritai šiuolaikinė visuomenė turi labai priešišką požiūrį į naujos gyvybės atsiradimą. Vaikams

gimti sudaroma daugybė kliūčių ir jų auginimas vis dažniau priimamas ne kaip normalus, populiacijos išlikimui reikalingas dalykas, bet kaip kažkoks lažas, kliūtis gyventi. Šiais laikais atrodo kad tau, žmogau, apskritai geriau negimti, nes tu vos užsimezgęs jau imi „trukdyti“. Trukdai daryti karjerą, trukdai mėgautis vienadieniais malonumais, trukdai užsiiminėti lytiniais santykiais, trukdai leisti pinigus savo reikmėms ir taip toliau.

Keista situacija – juk naujo žmogaus atėjimas į pasaulį turėtų būti laukiamas ir džiuginantis įvykis. Bet ne – sužinoję, kad lytiniai santykiai turėjo „baisiausių pasekmių“ (t. y. įvyko pastojimas), šiuolaikiniai abiejų lyčių atstovai ima reaguoti kaip į kažką tragiško. Dalis vyrų puola bėgti nuo „bėdos“ kuo toliau, o dalis moterų ima ieškoti būdo, kaip „sutvarkyti tą bėdą“.

Taip, kad ir kaip keistai vis tai skambėtų, bet naujo žmogaus užsimezgimas – šiais laikais tai laikoma katastrofa! Visuomenė nenori atsigaminti, nenori pratęsti savęs. Kokia ateitis laukia tokios visuomenės, kuri į giminės pratęsimą žiūri su pasibaisėjimu? Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti demografijos specialistai, bet tam iš tiesų net nebūtinos kažkokios specifinės žinios. Kiekvienas gali pasižiūrėti statistiką, koks gyventojų mažėjimas vyksta jau kelis dešimtmečius visoje Europoje, bei susipažinti su ateities prognozėmis. Jos, deja, yra liūdnos.

Labai dažnai yra naudojamas argumentas: „jeigu ne abortai, tai būtų pilni konteineriai išmestų kūdikių ir pilni vaikų namai pamestų vaikų, ir būtų labai daug vyrų paliktų vienišų motinų“. Bet ar šitas argumentas tikrai yra toks prasmingas, kaip gali pasirodyti?

Kaip pavyzdį galima paimti musulmoniškas šalis. Daugelyje musulmoniškų šalių abortai yra draudžiami, ir yra tik vienas atvejis, kai įstatymas leidžia nutraukti nėštumą – jeigu dėl jo kyla grėsmė motinos gyvybei. Pavyzdžiui Irane, labai religingoje šalyje, kur religija neatskirta nuo valstybės ir kas atsispindi oficialiame šalies pavadinime (Irano Islamo Respublika), abortai yra leidžiami tik grėsmės moters gyvybei atveju. Bet nepaisant to, musulmoniškose šalyse nėra nei pamestų vaikų, nei kūdikių konteineriuose. Ir vyrai moterų nepalieka nei nėščių, nei su vaikais – nes tai visuomenėje yra netoleruojama, tai yra baisi gėda, nusižengimas visuomenės taisyklėms (pradėti reikia jau nuo to, kad lytiniai santykiai tose visuomenėse priimtini tik susituokus).

Net jeigu vaiko tėvai miršta, jį užaugina giminės kaip savo vaiką. Taigi, kaip matome, argumentas „bus pilni konteineriai kūdikių, pilni vaikų namai pamestinukų“ yra niekinis. Viskas priklauso nuo visuomenės požiūrio į naują mažą žmogų. Musulmoniškose šalyse bei tradicinėje krikščioniškoje Europoje (maždaug iki II pasaulinio karo) vaikas buvo beveik šventas dalykas, ir toks dalykas, kaip „nenoras“ auginti buvo labai griežtai smerkiamas.

Buvo suvokiama pareiga užauginti naują kartą, iš esmės tradicinių vertybių visuomenėse ši pareiga laikoma pačia pagrindine gyvenime. Tuo tarpu šiuolaikinės Vakarų civilizacijos visuomenės požiūris visai kitoks. Milijonai moterų nužudo ir išmeta savo naujagimius, palieka juos ligoninėje, atiduoda į vaikų namus, milijonai vyrų palieka nėščias moteris pagal principą „mano darbas - tavo vaikas“. Ir kas baisiausia, visuomenė tai vis mažiau smerkia ir suranda tam vis daugiau įvairių pateisinimų.

Vyrų vaidmuo - taip pat svarbus

Apskritai, vyrų vaidmuo taip pat yra labai svarbus, nes vaiko pradėjime dalyvauja du žmonės, ir tie du žmonės turėtų dalyvauti tolimesniame vaiko auginime iki pilnametystės (dažniausiai netgi ilgiau – studijavimas, įsitvirtinimas darbe ir t. t.). Deja, mūsų dabartinėje visuomenėje vis dažniau pastebimas vyrų „nusiplovimas“ nuo būsimo vaiko auginimo. Dažnai netgi alimentų ar bet kokios paramos augančiam vaikui išsireikalavimas yra labai problemiškas. Nors šiais laikais, kai yra DNR testai, įrodyti tėvystę nėra sunku, bet problema tame, kad savo vaiko palikimas šiais laikais yra praktiškai nebesmerkiamas (nebent vyresnės kartos žmonių). Vėl galima palyginti su jau minėta tradicine XX a. pradžios Europos krikščionybe, ar musulmoniškų šalių praktika – ten toks dalykas, kaip vyrai, palikę savo vaikus, yra neįsivaizduojami.

Reikia nepamiršti, kad pasitaiko ir priešingų atvejų, apie kuriuos, ko gero, daugeliui teko girdėti – kai merginos, pastojusios nuo vieno vaikino, jo auginimą „primeta“ kitam, ir tas vyras dažnai net visą gyvenimą nesužino, kad augino ne savo vaiką. Tai yra siaubinga tragedija, baisi manipuliacija, ir kažin ar gali būti kas nors baisiau nei sužinoti, kad vaikas, kurį tu mylėjai, auginai ir rūpinasi, yra apgaule įbruktas tau. Visa laimė, kad šiais laikais yra DNR testai, ir tokioms manipuliacijoms lieka vis mažiau šansų.

Nors yra liaudiškas posakis „vaikas ne to, kuris padarė, bet to, kuris užaugino“, bet tas posakis galioja tik su viena sąlyga – jeigu tas vyras pasirinko būti vaiko tėvu savanoriškai, t. y. jis žinojo, kad vaikas biologiškai nėra jo, bet sutiko prisiimti sau tėvystę. Priešingu atveju, tai yra bjaurus, moraline prasme nepateisinamas nusikaltimas. Ir netgi ne finansinis vaiko išlaikymas šiuo atveju svarbiausia – kas kompensuos tas emocijas ir rūpinimąsi, kurios buvo skirtos „savo“ vaikui, kuris galiausiai pasirodė esąs svetimas, nors emocinis ryšys jau stipriai užsimezgęs ir jo dabar nei nutraukti, nei palikti? Tokių dalykų jokiais pinigais neįmanoma įvertinti ir jie niekaip nekompensuojami.

Nori gyventi patogiai

Kitas labai dažnas argumentas – materialinis. Atseit, neleidžia finansinės sąlygos, aš vaikui

negaliu duoti to ar ano. Bet ar jūs prisimenate savo vaikystę? Dauguma žmonių juk augo ne turtuolių šeimose, ne viską turėjo. Tėvai nepirko kiekvieno užsigeisto daikto, nerengė firminiais rūbais, nevežiojo atostogauti po užsienius, nevedė į prestižines mokamas mokyklas, bet nepaisant to, daugeliui mūsų tėvai buvo, yra ir bus patys svarbiausi žmonės gyvenime, nepriklausomai nuo jų finansinės padėties. Nes tokie dalykai, kaip ryšys tarp tėvų ir vaikų, yra vertinami ne materialiais kriterijais. Ar vaikystėje labai kam nors rūpėjo tokie dalykai – gyventi prabangiame kotedže ar „chruščiovkėje“, važinėti prabangiu automobiliu ar troleibusu, atostogauti užsieniuose ar kaime?

Daugeliui vaikų tai absoliučiai nerūpi. Vaikams visų pirma rūpi, kad kartu būtų juos mylintys tėvai ir kiti artimieji. O bado ar lūšnynų, panašių į Lotynų Amerikos favelas be vandentiekio ir elektros, Lietuvoje nėra. Mes visi esame ir pavalgę, ir apsirengę, ir turime stogus virš galvos, ir netgi visokių „gyvybiškai nebūtinų“ technologijų, tokių kaip kompiuteriai ar televizoriai. Ko ypatingo reikia dar, norint užauginti vaikus?

Keista, kai visuomenėje, kurioje žmonės praktiškai turi viską, kas reikalinga pragyvenimui, taip nenorima užauginti naujos kartos. Juk kaip bebūtų keista, bet greičiausiai šiuo metu vietinių gyventojų mažėja būtent Europoje – turtingiausiai gyvenančiame žemyne. Niekas nesako, kad reikia auginti po 5 vaikus, bet faktas yra toks, kad daugelyje Europos šalių gimstamumo rodiklis siekia tik 1,3 vaiko šeimoje, kai populiacijos atsistatymui reikia 2, 2. Kokios viso to perspektyvos, manau, kiekvienam aišku. Lietuvoje per 23 metus praradome apie 22 proc. gyventojų (beveik kas ketvirto žmogaus!), ir ne tik dėl emigracijos...

Malonumo norisi, o pastoti bijoma

Dėl abortų ir apskritai pastojimo temos, įdomus yra vienas toks grynai filosofinis pamąstymas apie žmonių hedonistišką prigimtį. Juokinga kartais yra žiūrėti į visuomenę iš šalies: vaikų nereikia, rūpesčių nereikia, pastoti nereikia, bet va sekso – tai jau reikia. Tai tokiu atveju, iš karto kyla klausimas: jeigu jau tas pastojimas yra tokia didelė katastrofa, tokia didelė bėda – tai kam tada iš viso užsiiminėti tuo seksu?

Neužsiiminėji, ir ramu – jeigu jau taip nesinori vaikų, tai jų ir neturėsi, nes be sekso jie tikrai negims. Bet ne – sekso reikia, to trumpo biologiško malonumo apatinėje organizmo dalyje reikia, o vaikų tai jau nereikia. Bet juk lytinis santykiavimas, dabar vadinamas madingu žodeliu „sex“, iš tikrųjų ir yra biologiškai skirtas būtent giminei pratęsti, o ne malonumui. Malonumas evoliucijos eigoje susiformavo kaip šalutinis dalykas - gamtos „padėka“ už biologiškai tikslingą veiksmą, panašiai kaip malonus sotumo jausmas pavalgius.

Žmonės, patys protingiausi padarai pasaulyje, šito nenori suprasti, ir akivaizdžiai linkę vergauti tam malonumui, dėl jo aukoti viską – vien dėl to trumpo malonumo. Akivaizdžiai sumaišyta priežastis ir pasekmė: daugelis pastojimą suvokia kaip malonaus veiksmo „šalutinį produktą“, atseit, sekso tikslas – malonumas, o pastojimas – čia jau kaip kažkas šalutinio, ne paties svarbiausio, dažniausiai net nereikalingo. Nors iš tikrųjų biologiškai pastojimas ir yra tikslas, o malonumas – tik šalutinis produktas.

Tikybos pamokos ugdo dorovę

Verta trumpai pakalbėti ir apie kitą klausimą – privalomą tikybos mokymą mokykloje. Keista, kad ir šis klausimas sutinkamas su tokiu pasipiktinimu, nors iš tikrųjų, mano manymu, dorinis ugdymas neabejotinai vaikams yra reikalingas, ypač šiuolaikinėje visuomenėje, kur smurto, sekso, materializmo, egoizmo ir degradacijos yra kaip niekad daug, ir žmonėms, o ypač vaikams, būtina yra turėti stiprią moralinę sistemą, norint atsilaikyti tam visam blogiui ir sugebėti išlikti doru žmogumi net šiais laikais, kai aplink tiek purvo.

Religija visais laikais buvo pagrindinė moralinių vertybių nešėja, visada skatinusi žmones siekti gėrio ir nepasiduoti blogiui, rauti blogį su šaknimis iš savo sielos ir padėti kovoti su blogiu savyje aplinkiniams. Ko gero, religijos praradimas ir moralinių vertybių paniekinimas ir yra priežastis to, kokiame moraliniame purve mes gyvename šiais laikais. Ankstesnysis Popiežius Benediktas XVI sakė, kad visuomenė, kurioje nelieka vietos Dievui, yra pasmerkta susinaikinti, ir šie žodžiai būtent šiuo istoriniu laikotarpiu yra kaip niekad aktualūs.

Keistas yra žmonių nenoras, kad vaikai žinotų 10 Dievo įsakymų, didžiąsias nuodėmes, Biblijos ir Dievo pranašų moralinį mokymą, ir stengtųsi gyventi dorai. Religija nepadaro žmonių blogesniais, kaip tik priešingai (prašom nepainioti nuoširdžiai tikinčiųjų su tais, kurie religiją naudojo siekti savo juodiems tikslams, kaip politinė įtaka, prūsų ar indėnų žemių grobimas, ar juodina religijos vardą, tokie kaip pedofilai kunigai).

Juk krikščionybė yra visos mūsų europietiškos civilizacijos istorinis pagrindas, o be jos visuomenėje vis labiau plinta įvairios ydos. Todėl privalomame religijos mokyme nematyčiau tikrai nieko blogo. Jeigu mokykloje vaikai mokomi kalbų, istorijos, matematikos, geografijos, fizinio lavinimo, tai kodėl jie neturėtų susipažinti su ilgamečiu moraliniu civilizacijos pagrindu – religija? Ar vėl eilinį kartą argumentas yra tas, kad „pasiūlė lenkai“?

Apibendrinant galima pasakyti, kad iš tiesų džiugu, kad tokie klausimai šiuolaikinėje visuomenėje yra keliami ir bandomi spręsti. Kaip tikintis žmogus, galiu pasakyti, kad šiais laikais mūsų interesai labai menkai palaikomi. Nuolat matome, kaip yra sprendžiami visai kitokie klausimai: labai pažangios ir tolerantiškos homoseksualių žmonių eitynės, Lietuvoje jau beveik žadamos tos pačios lyties partnerystės (ir vėliau – santuokos), neliečiamybės atėmimas N. Venckienei, kaltinamai visokiais labai pasibaisėtinais nusikaltimais, tarp jų ir pastebėtais 12 sekundžių trukmės įraše - bet krikščionims aktualūs klausimai šiais laikais labai mažai akcentuojami.

Todėl tikrai džiugu, kai atsiranda žmonių, kurie šiuolaikinėje visuomenėje nebijo iškelti aktualių klausimų, nebijo turėti savo nuomonės ir nepasiduoda nešami pasroviui.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!