Žinoma, tai yra politikos dedamosios ir tai negadina visuomenei sveikatos taip, kaip teminis pažadų vakarėlis prieš rinkimus pakeistas pažadų nevykdymo vakarėliu, kuriame kaukės keičiamos dažniau negu diskžokėjus keičia kompaktus.
Būtų visai smagu, kai vyksta kažkokia spalvų gamos kaita, vyrauja vis kitokios nuotaikos bei ritmai, tačiau tai vargina bent minimaliai išprususią ir atmintį turinčią liaudį. Tauta vis tikisi ir laukia sistemingo planinio darbo bei užsibrėžtų tikslų siekimo, o sulaukia tik pradėtų reformų, įsisavintų sąmatų čekių bei naujų pažadų, kuriuos įvykdys kaukininkai rytoj.
Bet išaušus naujai dienai, vakarykštė kaukė tampa nebemadinga, nes politika negali atsilikti nuo madų diktuojamų šios srities guru, tad įsisuka nauja vakarėlių virtinė. Visi vėl mielai bičiuliaujasi, kalba, žada, bet vis vien nedaro. Primena liaudies pasakas, kurios neturi pabaigos. Gal ir smagu, juk kiekvieną dieną vis kažkas naujo, visi demonstruojasi, sukasi svaigiam sūkuryje, o jis kaip nesibaigia, taip nesibaigia. Tik vargšas rinkėjas vis viliasi ir viliasi, kad tos kaukės pasibaigtų.
Retsykiais ir įtiki šiuo reginiu ir gyventi ūpas pakyla ir apie Lietuvą galvoja bei rytdiena pasitiki. Tik gaila, kad tai vyksta taip trumpai ir cikliškai – kas du metus ir po porą mėnesių. Iš tiesų, negalime skųstis – būname laimingi prieš rinkimus. O paskui, tegalime stebėti, kaukių meno tobulėjimo tendencijas. Vesti retrospektyvas, ieškoti sąsajų su anų metų „vasara – ruduo“ kolekcijos elementais.
Vienaip ar kitaip, tikrai, kad negalime skųstis, nes veikla įdomi, bręstame kultūriškai, akiratis iš tiesų vis platėja ir platėja. Vieni pliusai tie rinkimai. Mąstau, ar nereiktų jų rengti kasmet? Ypač tinkamas metas – pošventinis periodas. Šventės baigėsi, pinigų nėra, nuotaika bjauri (kaip ir sveikata), namie šalta, nors sąskaitos tūkstantinės, o čia „šast“ ir balius. Šimtai elito su spalvingomis kaukėmis sukasi, serenadas čiulba, pažadus dalina. Gera ir smagu. Gyventi norisi, o čia dar ir Velykos ant nosies. O ir vasara. Pagaliau ir bobų vasara aplankė. Žiū, Kalėdos artėja, Nauji metai.
Koks šildymas? Kokios bėdos. Ne, mes švenčiame... Neblogas scenarijus? Pamėginkime, bent nuotaikas pakeltume ir problemų spręsti nereiktų. Juk patekus kovą į valdžią, galime pirmą 100 dienų sudarinėti valdančią daugumą. Tuomet jau birželis – šilta, gera, šildymas pasibaigė, niekas politika nesidomi. Galime ir pailsėti mėnesį kitą.
Rugsėjį vertėtų sugrįžti į auditoriją, nes rudeninė sesija. Padirbėkim porą savaitėlių, parėksime ant pirmtakų, kad tiek betvarkės paliko, o tuomet jau užtarnautos dvi savaitės apmokamų atostogų. Grįžtam įrudę, linksmi – negalim patikėti – Kalėdos artėja. Šventė - ne darbas. O ir nauji praėjo. Na, ką – teks traukti naujas sukneles, pavartyti kaukių tendencijas bylojančius žurnalus ir skubos tvarka įsisukti į šou, juk reikia save pagirti, kad iš peties padirbėjai. Atsiprašau, nepamirškime atostogų, juk dar dvi savaitės priklauso.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!