Taip jau gyvenimas susiklostė, kad man tenka dažniau bendrauti su namiškiais technologijų pagalba nei gyvai. Pasiskambinę kalbamės apie šį bei tą, paklausiu, ką šeimyna valgo pietums (didelius bulvinius blynus su įvyniotu į vidų faršu – žentas taip sugalvojo – nesu tokių valgęs, tad paprašau įtraukti į sąrašą).
Karantino pokyčiai šeimoje
Dukros iniciatyva buvo pradėtas vesti Tėčio skanių atostogų meniu. Viską, ko mano manymu nesu valgęs, įrašo į sąrašą, o kai grįšiu – man pagamins. Net manų košę įtraukė, bet paprašiau, kad ją nukeltų arčiau paskutinio patepimo.
Pastarosios nesu valgęs nuo vaikystės ir visai jos nepasiilgau, nes kiekviename šaukšte vaidenasi mano vaikystės darželyje matyti riešuto dydžio gumulai. Iki šių dienų negaliu persilaužti ir praryti manų košės šaukštelio, bet štai anūkas močiutės išvirtą košę kabina pasigardžiuodamas.
Vieną vakarą žentas parnešė kebabų. Suabejojau, ar esu valgęs, tai produktas buvo asmeniškai žento įrašytas pirmu punktu. Auksinį žentą turiu. Įrengė vaikų žaidimo aikštelę, galėsiu su anūku pasikarstyti, nes tiek senas - tiek mažas, poreikiai ir norai nelabai beskiria.
Žmona rūpinasi šiltnamiu, kad būtų ką žiemai užvakuoti ir man į kelionę įdėti. Dukra pradėjo gilintis į kulinarines paslaptis. Anksčiau nebuvo laiko , o dabar kaimynės gimtadienio proga iškepė porą skanių ir gražių tortų. Nuo tos akimirkos dukra žino visų kaimynių gimtadienius du mėnesius į priekį. O anūkas saugo kiemą, rūpinasi gyvūnais.
„Taip besikuisdami po kiemą ir namus pragyvenome sunkmetį ir pradėjome žingsniuoti įprasto, pasiilgto gyvenimo ritmu: darbas, parduotuvė, namai, savaitgaliais - trumpos išvykos už kaimo ribų. Atrodo, beliko džiaugtis, vienas kitą sveikinti, bet jaučiasi, kad kažkas ne taip, - kalbėjo brangioji.
Žmonės baugūs, daugelis sutrikę, nežino, kaip gyventi, kaip elgtis. Krūpčioja nuo kiekvieno kostelėjimo ar per arti priėjusio nepažįstamo piliečio.
Ne tik suaugusieji pasikeitė. Vaikams tas neįprastas laikotarpis taip pat paliks pėdsakų. Kai anūką po ilgos pertraukos nuvedė į darželį, tai mamai net mamai nepasakęs „ate“ ir nenusirengęs nulėkė į grupę ir lyg kareivis grįžęs iš karto puolė į glėbį savo geriausiai draugei.
Sunkiausia jau praėjo“, - atsiduso brangioji.
Kasdienybė keliaujant
O aš važiuoju, pastoviu, pavalgau, pamiegu ir vėl važiuoju. Keliai vis tie patys. Švedija, Danija, Vokietija, Olandija, Belgija, Prancūzija ir, aišku, Anglija. Padaugėjo sunkvežimių, pradėjo formuotis kamščiai ir vis dažniau keliuose pasirodo vairuotojų siaubas – BAG (Vokietijos kelių transporto inspekcija).
Keltuose be fūristų vis daugiau keliauja lengvųjų automobilių vairuotojų ir paprastų keleivių, bet jų į rimtiems vairams skirtą teritoriją neįleidžia. Dėl saugumo, o gal ir taupumo, kad koks keleivis apsimetęs fūristu veltui nepavalgytu.
Visur dezinfekcinės priemonės, privalomas rankų plovimas ir distancijos reikalavimai, bet kaukės nėra būtinos. Vienas kitas vairuotojas ar keleivis dėvi veido kaukę, bet tai daugiau išimtis nei taisyklė.
Važiuojant į Angliją traukiniu Euro tuneliu, pradėjo dalinti 8 GBP vertės kuponus. Galima užsukti į pakeliui esančią kavinę pavalgyti ir nusimaudyti duše. Tai - nuoširdi anglų padėka vairuotojams už indėlį į bendrą kovą, o plaukiant keltu iš Olandijos į Angliją be puikaus maitinimo dažnai duoda puikią kajutę. Plačia lova ir langu. Labai malonios smulkmenos – na, ir kaip nepasistengti dėl anglų.
Buvau užsukęs į anglišką „Lidl“. Kažkokio kainų šuolio nepastebėjau. Perku standartinį vairuotojo krepšelį už 25-30 svarų ir nesigilinu į nedidelius kainų pokyčius, nes tiesiog nėra laiko žiūrinėti.
Šiek tiek buvo neįprastas vaizdas prieš parduotuvę. Į parduotuvę įleidžia ribotą kiekį pirkėjų ir prieš įėjimą nusidriekė nemaža eilė. Kažkuo priminė eiles prie stipriųjų gėrimų parduotuvių tarybiniais laikais. Skirtumas tik tas, kad tada anos eilės buvo triukšmingos, tankios su įvairiais pasistumdymais, replikomis, o dabar retos, tylios ir ramios.
Kasdienę monotoniją paįvairina įvairus nauji ženklai, nuorodos ir perspėjimai. Į biurus užeiti tik po du, laikytis atstumo, nekosėti, dėvėti kaukes, pildyti anketas ir aišku nedergti aikštelėse.
Nematau nieko blogo, jei tie įspėjimai liktų visam laikui, nes tai praktiška. Nuo to kad ofise stovės penki vairuotojai, vienas kitą stumdys, kosės ant nugaros, greičiau nebus. Galima savo eilės ir lauke palaukti.
Vairuotojų pramogos
Praeitą savaitgalį buvau netoliese įmonės kurioje prieš porą savaičių vyrai padėjo susitvarkyti įtrūkusį degalų baką. Vėl pasiprašiau leisti atstovėti savaitgalį saugioje įmonės aikštelėje. Įleido net dvejodami. Malonu, kai valdžia supranta paprastų vairuotojų gyvenimo realijas ir pagal galimybes padeda.
Bendraujant bazėje vienas iš kolegų prisiminė keptuvę. Taip, paprastą, ne naują keptuvę, Praėjo jau daugiau kaip metai, bet su neslepiamu dėkingumu ir šiluma prisimena tą įvykį. Papasakosiu, kokį.
Kolega atskrido lėktuvu į pirmąją kadenciją tik su mažuoju krepšiu, o gabenami autobusu daiktai užtruko. Reikia važiuoti į pirmą reisą, o vairuotojas net šaukšto neturi. Vadovybė operatyviai surado patalynę, dujinę, surinko minimalų indų komplektą ir keptuvę.
Va, ir galvok dabar, kas geriau - ar išduoti keli papildomi eurai, kad vairuotojas pats nusipirktų, ar nesumeluotas nuoširdumas, rūpestis, dėmesys vairuotojui ir paprasta keptuvė. Smulkmenos, bet tos mažos malonios smulkmenos daro gyvenimą gražesnį, o darbą lengvesnį.
Besėdint namelyje išsigiedrijo dangus, nušvito saulė, tad nieko nelaukę iš palečių įrengėme vasaros kampelį. Gerą dieną lauke smagiau sėdėti, tuo pačiu galima ką nors skanaus išsikepti.
Juk vairuotojai ne vien trasos frikadelėmis maitinasi, jie išsikepa šašlykų, blynų ir net cepelinų išsiverda.
Pasiilgau tavęs
Manau, jau pats laikas ne tik grįžti prie normalaus bendravimo, bet ir pagalvoti apie atostogas. Birželio pradžioje buvo suplanuota mūsų bendruomenės išvyka į Sankt Peterburgą, bet jau aišku, kad neįvyks.
Grižus namo teks savame kieme atostogauti, gimtajame pajūryje padrybsoti, ar vieną kitą dieną po Palangą pasivaikščioti. Dar turime rugsėjo mėnesį rezervuotą kelionę į lietuvių Meką – Turkiją, tad labai tikimės, kad iki to laiko turkai susitvarkys.
Atostogos kaip atostogos, bet įvairūs apribojimai, ekonominiai iššūkiai pakoregavo ir vairuotojų gyvenimą, bei darbą. Daugeliui sutriko pasikeitimo grafikai, tenka padirbėti ilgiau, dažniau pagulėti laukiant pakrovimų ir mažiau uždirbti.
Kiekviena specialybė turi savų išskirtinumų, ne išimtis ir tolimųjų vairuotojų darbas. Ilgos komandiruotės, trumpos atostogos, gyvenimas kabinose, bet tokia šio darbo specifika ir ji dar greitai nepasikeis.
„Pasiilgau tavęs“, - tyliai tarė žmona, kai užbaigiau savo pasakojimą iš trasos.
Šyptelėjau. Jau 38 metus girdžiu tuos pačius žodžius, kas metai jie darosi mielesni, šiltesni ir vis stipriau traukia į namus. Jau atėjo laikas dėti paskutinį tašką dienoraštyje ir sukti vairą link namų.