Laikui bėgant, indėnai patys prisijaukino arklius, o pabėgę nuo žmonių ir sulaukėję naminiai arkliai imti vadinti mustangais. Dar vėliau, vystantis pramonei, arklio galią imta lyginti su mašinos galia.
Mano istorija prasidėjo 2013 metais. Buvau beveik antrame kurse, kai susipažinome. Tada buvo vasaros atostogos, viešėjau pas tėvus kaime. Iš pradžių tiesiog susirašinėjome vienoje internetinėje svetainėje. Viskas prasidėjo nuo to, kad man labai patiko jos profilyje esančios filmų scenas primenančios nuotraukos. Kartais ką nors pakomentuodavau ar parašydavau jai trumpą žinutę, o ji visada atrašydavo, paklausdavo, kaip man sekasi.
Negalėjai pasakyti, kas ji
Vieną rugsėjo vakarą – tada jau gyvenau bendrabutyje Vilniuje – ji paklausė, ar nenoriu pasiimti kavos išsinešimui. Aš sutikau. Galva visai neveikė, nežinojau, ką apsirengti, bet apsivilkau gėlėtą suknelę. Dabar galvoju, kad tai buvo kvaila, atrodžiau išsipuošusi, o rugsėjis buvo per šaltas tokiai suknelei. Vėliau tą vakarą jausmas, kad kvailai apsirengiau, vis stiprėjo.
Ji atvažiavo nevėluodama, lygiai aštuntą vakaro. Bandžiau įspėti, kad mano bendrabutį rasti gan painu, bet jai sunkumų neiškilo. Dabar, kai galvoju apie ją, suprantu, kad apskritai visose situacijose ji tvarkėsi labai tvirtai. Niekada nepasiduodavo emocijoms, turėjo aiškų skonį bei kažkokią aštrią logiką, kuri moterims ne visada būdinga.
Taigi, lygiai aštuntą ji manęs jau laukė prie įvažiavimo į bendrabutį. Praėjo jau septyneri metai, bet nuo tada aš iki šiol nesu mačiusi merginos, vairuojančios „Dodge Challenger“. Moterys tokių automobilių nevairuoja – tokiais automobiliais jas vežioja pavojingi, įdegę, pasportavę vyrai. Įsėdau į to juodo automobilio vidų ir ji man padavė ranką, nusišypsojo ir prisistatė.
Jos vardas buvo Veronika. Ji buvo graži: tamsiai rudi plaukai, pilkšvos akys, lygi oda, šviesiai mėlyni plėšyti džinsai, paprasti juodi marškinėliai. Ji turėjo „x“ tatuiruotę ant riešo, kuri man priminė taikinį. Žiūrėjau į savo naują draugę ir galvojau, kad norėčiau atrodyti taip, kaip ji. Tai nebuvo moteriškas pavydas. Tiesiog man viskas joje patiko. Žiūrėdamas į Veroniką negalėjai pasakyti, kas ji – turtingo vyro išlaikytinė, padavėja ar šokėja.
Tą vakarą tiesiog nusipirkome kavos išsinešimui ir pasivažinėjome miesto centre. Sakoma, kad pakanka 4 sekundžių suprasti, ar patinka naujai sutiktas žmogus. Man tiek užteko. Veronika buvo nuostabi ir tas įspūdis niekada nepasikeitė. Ji kalbėjo paprastai, mąstė paprastai, daugiau klausinėjo manęs nei kalbėjo pati. Ir vėliau ji dažnai klausdavo: „Apie ką galvoji?“ Žmonės dabar retai taip paklausia.
Iki namų dar daug gali nutikti
Susitikdavome dažnai, maždaug tris-keturis kartus per savaitę. Ji visada manęs atvažiuodavo, kartais važiuodavome kavos, kartais – pašerti antis, o kartais tiesiog važinėdavome gatvėmis. Jeigu jau sutemus važiuodavome miestu, ji įjungdavo ką nors iš „Kavinsky“: „Nightcall“ ar „Roadgame“. Ji mokėjo sukurti pavojingą atmosferą, bet kartu saugią – su ja man niekas neatrodė baisu.
Per visus trejus mūsų bendravimo metus ji beveik nepasakojo smulkmenų apie gyvenimo vyrus. Žinojau tiek, kad jos tėtis turi autoservisų verslą, taip pat ji turi jaunesnį brolį. Jį kartais nuveždavome iki muzikos mokyklos. Vieną iš tokių kartų, prieš atsisveikindama, jam pasakė: „Parašyk, kai grįši namo. Nerašyk, kai būsi šalia namų – parašyk, kai jau būsi viduje. Iki pasiekiant namus daug kas gali nutikti.“
Veronika turėjo rimtą paskutinę draugystę, o kai išsiskyrė, su tuo vaikinu „liko draugais“. Visada turėjau nuojautą, kad ji dar myli tą vaikiną, kad jie kartais susitinka, bet kažkas ten negerai. Kažkas, ko, jos manymu, man nereikėjo žinoti. O gal jai atrodė, kad negalėčiau suprasti.
Tragiška žinia
Savaitgalį, kai apsigyniau diplomą, važiavome prie ežero šalia jos tėvų namų ir užkūrėme laužą, kepėme daržoves. Valgėme lauže keptas bulves ir valgydama aš juodai išsitepliojau visą veidą, bet ji kažkodėl – tik pirštus. Sakė, kad aš juokinga, aš pati juokiausi.
Kitą dieną išvažiavau pas tėvus savaitei, tačiau jaučiau, kad tiek ten neištversiu jos nemačiusi. Susirašinėjome visas dienas, bet trečios dienos pavakary ji dingo. Įsivaizdavau, kad susitiko su buvusiu vaikinu ir visą tą naktį varčiausi lovoje negalėdama užmigti. Dabar galvoju, kad tai buvo ne tik nerimas, bet ir pavydas.
Kitą dieną, 11 val. ryte, man parašė jos brolis. Žinutėje buvo parašyta, kad Veronika padarė avariją. Nuvažiavo nuo kelio Varšuvos link ir apsivertė. Ji mirė vietoje, atvažiavusi greitoji jau nieko negalėjo padaryti. Vėliau visi kalbėjo, kad pavargusi ji užmigo prie vairo, nes stabdymo žymių nebuvo. Susikroviau daiktus per kelias minutes ir visą kelią į Vilnių verkiau, norėjau mirti pati.
Dabar suprantu, kas buvo
Ten, kur ji buvo pašarvota, aš nebuvau. Nors susiruošiau ir nuvažiavau, prastovėjau lauke. Jaučiausi ten svetima, jaučiausi likusi visiškai viena visame pasaulyje. Stovėjau ir meldžiausi, sakiau sau galvoje, kad jeigu tik ji grįžtų, daugiau man nė vieno žmogaus gyvenime nereikėtų. Stovėjau viena ir verkiau, pavargau ir pasidarė šalta.
Iki šiol abejoju ar tai, kas įvyko tame kelyje, buvo nelaimingas atsitikimas. Veronika visada buvo paslaptinga, mažai pasakodavo apie save. Dabar suprantu, kad jai buvo depresija. Manau, kad ji iš tiesų niekada nebuvo laiminga, tiesiog leisdavo dienas – dažniausiai su manimi.
Niekada neišdrįsau jai ar kam kitam pasakyti, kad ją mylėjau. Man tai visada sukosi galvoje, bet buvo kažkaip baisu garsiai jai pasakyti. To labai gailiuosi. Visą laiką gailiuosi, kad jos niekad neapkabindavau. Kai buvau jaunesnė, atrodė gėda tiesiog prieiti ir apkabinti mylimus žmones.
Daugiau niekada nejaučiau nieko panašaus jokiai merginai. Dabar turiu draugą, jis man brangus. Tačiau vis prisimenu praeitį – tada buvau kitokia, jausmas buvo kitoks nei dabar. Ilgiuosi to, tačiau žinau, kad niekada jau neturėsiu.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.