Praėjusią savaitę po darbo užsukau apsipirkti, todėl namo vykti teko su didžiuliais ir sunkiais maišais. Supratau, kad viešuoju transportu to patogiai padaryti nepavyks, todėl paprašiau, kad draugas iškviestų man „Bolt“ (mano telefonas ne laiku ir ne vietoje išsikrovė). Manęs paimti atvažiavo malonus vaikinas, kaip vėliau paaiškėjo, iš Pakistano.
Per pusvalandį laiko trukusią kelionę jis papasakojo, jog Lietuvoje yra tris mėnesius ir svajoja čia įsikurti. Jis sakė besimokantis lietuvių kalbos, ir iš tiesų, vieną kitą sakinį ar frazę pokalbio metu įterpdavo lietuviškai.
Kai pagalvoju, tris mėnesius čia gyvenantis vaikinas kalba geriau nei kai kurie rusų tautybės žmonės, čia pragyvenę visą gyvenimą (turėjau kaimynę, kuri niekada nebendraudavo lietuviškai ir apsimesdavo, o gal ir tikrai, nesuprasdavo nieko, ką jai bandydavau pasakyti ne rusų kalba).
Kai pagaliau atvykome, stipriai snigo, kieme buvo slidu. Vairuotojas paslaugiai išlipo iš automobilio ir padėjo mano sunkius maišus nusinešti iki laiptinės, nors ir sakiau, kad tai tikrai nėra būtina. Tačiau toks mažas ir malonus poelgis paliko labai šiltą jausmą. Pasaulis būtų daug gražesnis, jei visi būtume paslaugesni vieni kitiems, o tai juk nėra sunku. Kaip gerai, kad Lietuvą atranda tokie žmonės ir nori čia likti – ir visai nesvarbu, iš kur jie atvyksta.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis! Kviečiame savo pozityviomis istorijomis dalintis el. paštu pilieciai@delfi.lt