Neturime auklių ar senelių šalia, bet nesu superinė, esu tik pakankamai gera, todėl dėl daug dalykų tiesiog nesuku galvos.
Neretai mano vyresnėlės (10-metė ir 7-metė) pačios su savo žadintuvu atsikelia ir išsiruošia į mokyklą, o berniukus (5-metį ir 3-metį) į darželį suruošia ir išveda tėtis... O kai nebūnu pervargusi nuo naktinių mažiausiosios (4 mėn.) maitinimų, tai atsikeliu ir pati, kad padaryčiau savo angelėliams sumuštinukų ar išvirčiau arbatėlės...
Jie juk turi išmokti suprasti, kad mama kartais gali būti labai pavargusi.Vyresnieji dėl to neprieštarauja, nors mažylis neretai užprotestuoja. Bet kas pažadėjo, kad gyvenimas bus labai lengvas?
Nesivedu kaskart visos savo gaujos į parduotuvę, nes paprastai tokių išvykų pasekmės būna nelabai palankios mano psichinei sveikatai. Užtat kol kas mielai apsiperku tik su mažiausia. Prisipažinsiu, kartais turiu visiems atsidėkoti už tokį išėjimą kokiu skanėstu ar lipduku... Ir apskritai būna dienų, kai viskas taip prislegia, kad bėgu iš namų visus vaikus palikusi vyrui, ir kokią valandžiukę ar dvi vėdinu galvą. O kartais visus tiesiog išgrūdu pro duris, kad bent trumpam galėčiau pabūti tyloje...
Nevežioju savo vaikų po šimtus būrelių. Gana skeptiškai žiūriu į labai ankstyvą ugdymą, bet turiu prisipažinti, kad kol turėjau tik vieną angelėlį, atrodė, kad kuo anksčiau pradėsime lankyti visokias studijėles, tuo puikesnius pamatus paklosime šviesiai mūsų vaiko ateičiai.
Gyvenimas parodė, kad tie pamatai reikalingesni mamai nei vaikui... O ir be jų vaikeliai kuo puikiausiai ugdomi, lankydami pačią tikriausią gyvenimo mokyklą. Mūsų mokyklinukės gali lankyti kokius tik nori būrelius, bet į juos nukakti turi pačios kaip, beje, ir rasti laiko pamokų ruošai. Paprastai nesusilaikau nuo pagundos patikrinti namų darbus...
Savaitgalio rytai... Taip norisi bent šiek tiek ilgiau pamiegoti. Jeigu tik leidžia mano kūdikėlis, tai be jokio sąžinės graužimo pasilieku lovoje, nors ir girdžiu, kad gausioji mano „chebrytė“ jau pradėjo dieną (ir kodėl būtent savaitgalį ta diena jiems prasideda anksčiau nei įprasta? Negi jie nenori pamiegoti?).
Nesu supermama, tad prisipažinsiu, kad ne visada gaminu pusryčius... Bet taip smagu, kad mano dešimtmetė jau puikiausiai sugeba iškepti blynus, kiaušinienę ar išvirti makaronų košę. Iniciatyvos virtuvėje gesinti juk nesinori. Žinoma, būna rytų, kai aš savo angelėlius palepinu čirvinias blynais ir net meškučio ar žvaigždės formos omletu su kokia rausvauodege krevete per viduriuką... Juk aš vis dėlto mama.
Ar nepastebėjote, mielosios mamos, kaip mūsų šiandieniniai vaikai moka visko reikalauti? Na, suprantu, kad kūdikiui pieno privalau duoti čia ir dabar, bet naujausią išmanųjį telefoną, planšetę, brangiausius rūbus ar batukus (pageidautina ypač dideliais kiekiais)... Na, čia jau, mano nuomone, akivaizdus puikavimosi ugdymas, o šito mes su vyru nenorime... Na, nesu aš supermama...
O kaip jums vaikų teisės? Kažkaip labai jau įtartinai daug jų visokių reglamentuota, ar ne? Mano vaikai turi teisę vesti mane iš kantrybės, nesitvarkyti namų, neklausyti ir t.t., bet aš tuomet turiu teisę suraganėti. Ne, aš rimtai. Tokiais atvejais aš tikrai suraganėju, o suraganėjusi iš mielos mamytės pavirstu į nevaldomo balso sankcijų įvedinėtoją. Į kiną – NE, į kavinę – NE, televizoriui – NE, kompiuteriui – NE, saldainiams - NE ir dar daug NE. Na, kad nebūčiau kokia despotė, pasakau jiems iš anksto, kas gresia už mamos pavertimą ragana, bet kaip ne keista, kartais jie vis tiek maištauja ir savo noru pasirenka mamos NE, kartu pasilikdami su savo NE. Drąsūs jie, ar ne? Tuomet mintyse nuleidžiu rankas. NE tai NE. Be to, kartais ir jie turi paskanauti pergalės... Gal ir nenuoseklu, bet aš nesu tobula mama.
Yra trys dalykai per dieną, į kuriuos mano vaikai negali kėsintis. Tai mano rytinis puodelis kavos su stora pieno puta (kažkodėl ji labiausiai visus traukia), pusvalanduko trukmės mankštelė ant kilimo, kol miega mažiausioji, ir keliolika minučių maldai... Juk galiu leisti bent valandą per dieną tik sau? Ir kaip ne keista, kaip tik tuo metu, kai būnu užsiėmusi šitais savo reikaliukais, vaikams kyla didžiulis poreikis mane patrukdyti. Na, bent jau pakabinti šaukštuką putos nuo mano kavos... Ir niekaip nesuprantu, kodėl nepavyksta galutinai jiems išaiškinti, kad tam teisės jie jokios neturi.
Žinote, mielosios, ko visada prašau maldoje Dievo? Ogi sveikatos ir ramybės. Sunkiausia būna, kai kažkas suserga. Tuomet prasideda tikrų tikriausia estafetė pavadinimu „Perduok kitam, tik ne tam pačiam“... Tais atvejais jau leidžiu sau pabūti tikrų tikriausia supermama. Nežinau pati, kaip ištveriu bemieges naktis ar graudulingas dienas. Lyg tikra kempinė tada sugeriu vaikų skaudulius, nuovargį, ir tik dėkoju Aukščiausiajam, kad pati esu sveika ir galiu jais pasirūpinti. Aš nesu tobula mama, bet tokiomis laikau tas moteris, kurios augina neįgalius vaikučius. Manau, jos tai tikrai superinės, nes pakelia viską.
Žinoma, pavargstu ir nuo rutinos, ir nuo nuolatinio triukšmo, ir apskritai nuo visko, bet nesiskundžiu. Tiesiog būčiau nesuprasta... Juk pati norėjau didelės šeimos, ar ne? Tai dabar ir turiu. Ir kodėl kažkam turi rūpėti, kad ir nuo vieno klecko stogas gali pavažiuoti? Tiesiog džiaugiuosi, kai viskas gerai, ir stengiuosi kuo nuolankiau priimti sunkias dienas...
Žinoma, nebūčiau tokiam gyvenimo iššūkiui pasiryžusi, jei ne nuostabus vyras šalia. Karjera? Kažkada atrodžiusi labai reikšminga ir svarbi, šiuo gyvenimo etapu ji man kuo toliau, tuo labiau praranda savo patrauklumą, bet nespjaunu į vandenį – gal po kažkiek laiko dar labai užsidegsiu noru kažką įrodyti. Bet ne dabar. Dabar turiu įrodyti sau, kad sugebu susitvarkyti su nemenku būreliu savo neklaužadų angelėlių. Oi, vos nepamiršau, juk dar esu moteris ir žmona...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: