Viskas prasidėjo nuo to, kad mano mylimas vyras man pasipiršo. Esame iš skirtingų miestų – vienas viename Lietuvos gale, kitas kitame. Kokie miestai, neminėsiu, nes Lietuva per maža ir nesinori, kad kas nors atpažintų. Nusprendžiau, kad kraustysiuos į jo miestą, kadangi jis turi stabilų ir gerai apmokamą darbą, butą – taip buvo patogiau.
Pusmetį pragyvenau man naujoje vietoje. Susiradau darbą, tačiau su bendradarbiais bendraujame tik „Labas“ ir „Iki“. Draugų bandau susirasti savo mylimojo rate. Tačiau supratau, kad būtent tas ratas man ir kelia daugiausiai baimės bei grėsmės.
Šiaip jau užmegzti pažintis, susidraugauti su naujais žmonėmis man niekuomet nebūdavo sunku. Išskyrus pastarąjį pusmetį. Ir žvelgdama į tai, kas vyksta, jaučiuosi tarsi man būtų paranoja. Beje, apie tai kalba ir mano būsimas vyras.
Kas vyksta?
Ogi visi aplink mus bando mano sužadėtiniui įrodyti, kad jam reikėtų žvalgytis naujo žmogaus savo gyvenime. Net jo motina.
Įsivaizduokite: papasakojau, kad gavau įdomų pasiūlymą darbe. Ne tik įdomų ar gerai apmokamą, bet ir susijusį su tuo, kad metams reikėtų pakeisti gyvenamąją vietą ir išsikraustyti į kitą šalį.
Žinot, ką tą pasakojimą išgirdusi atsakė jo mama? Ogi tai, kad bus tų santykių – darbas žmogaus gyvenime yra labai svarbus.
Ir čia man taip, žmogui, kuris turėtų ištekėti iš jos sūnaus.
Nekalbu jau apie tuos atvejus, kai būsima anyta paruošia vakarienę tik sau ir sūnui, o manęs prašo neimti karto – atseit nori pasikalbėti asmeniškai. O aš kas? Ne šeimos narys?
Su draugais situacija ne kitokia. Pavyzdžiui, mano sužadėtinis turi gerą draugę, kuri augina berniuką. Jis – jo krikštatėvis. Ir kas kartą, kai ji kviečia jo aplankyti sūnaus, ji kviečia tik jį vieną. Net į gimtadienio šventę jis važiavo vienas – aš buvau nepageidaujama. Žinoma, kai susitinkame, ta mergina stengiasi būti draugiška, bet aš jaučiu sklindant antipatiją iš jos.
Galiausiai jo draugai: nebesuskaičiuojamą kiekį kartų esu aptikusi jų kvietimus kartu keliauti į striptizo klubą, „kabinti“ panų, nes, atseit, jam reikia naujų vėjų gyvenime arba dar pagalvoti prieš rimtai įsipareigojant. Širdis plyšta žinant tokius dalykus.
Mėginau kalbėtis ir su būsimu vyru, tačiau jis atkerta, kad išsigalvoju.
O man kuo toliau, tuo labiau apkartęs gyvenimas šitame svetimame mieste. Nežinau, kaip baigsis mūsų santykiai, bet galiu patarti visiems: nė už ką nesutikite kraustytis paskui mylimuosius ten, kur gyvena jie. Jausitės kaip šuniui penkta koja, kaip svetimkūnis jau sukurtame jų gyvenime.