1) Nedaryti nieko. Nes „Ai, kam gi čia reikia...“
2) Eiti į gatves, kaip sėkmingai tai darė taksi vairuotojai, kai į Vilnių atėjo „Uber“? Ai, tiesa, nesėkmingai.
3) Susikurti persikvalifikavimo planą su konkrečiais žingsniais ir nuosekliai jo laikytis. Niekas už jus to nepadarys.
Leiskite paaiškinti. Kreipiuosi į visus vilkikų vairuotojus, dirbančius, ar besiruošiančius dirbti šį darbą. Tūkstančiai labai protingų žmonių kasdien eina į darbą tam, kad atimtų darbą iš jūsų. Jiems padeda šimtai žmonių, kurie į tai investuoja sunkiai suvokiamo dydžio pinigų sumas. Tuo, kad jūsų darbo vietos neliktų, ko gero rūpinasi net ta pati įmonė, kurios vilkiką šiuo metu vairuojate. Kodėl aš toks užtikrintas? Pasiaiškinkim.
Įmonės, investicijos ir skaičiukai
Amerikoje populiaru pradėti kurti naujas technologijų bendroves tiesiog garažuose. Maži žmonės turi didelių svajonių supurtyti pasaulį savo „start-up’ais“. Pristatyti tai, kas iki šiol buvo neįmanoma. Jei galvojate, kad tokie pat svajotojai užsiima ir technologijomis, kurios išmes jus iš darbo – pagalvokit dar kartą.
„Otto“, „Apple“, „Audi“, „Volvo“, BMW, „Intel“, „Baidu“, „Bosch“, „DAF“, „Daimler“, „Iveco“, „MAN“, „Scania“, „DiDi“, „Ford“. Užtenka? Ne? Tęskim toliau. „General Motors“, „Lyft“, „Google“, „Honda“, „Huawei“, „Hyundai“, „Jaguar“, „Land Rover“, „Microsoft“, „Renault“, „Nvidia“, „Tesla“, „Toyota“. Man tęsti?
Visos išvardintos įmonės dirba ties šiomis technologijomis. 2015 metais tokių kompanijų buvo galima suskaičiuoti maždaug 25. Šiandien jau rastumėte daugiau nei 44. Visos nori gabalėlio didžiulio saldaus pyrago pavadinimu „self-driving Tech“ (angl. savarankiško vairavimo technologijos). Visos yra didelės, turi pinigų, noro ir darbuotojų. Tik ne visos skelbia skaičius, bet, pavyzdžiui, „Ford“ sakosi į šią technologiją investuojantys nei daug, nei mažai – vieną milijardą dolerių.
Atsikeli ryte, o tavo darbo nebėra? Ne visai
Tikiuosi jau bent šiek tiek išsigandote, dabar pakalbėkime rimčiau. Turbūt kaip ir aš netikite, kad atsikėlus vieną rytą visi vilkikų vairuotojai bus atleisti iš darbo ir gyvenimas pradės griūti.
Peržvelkime scenarijų, kuris šiek tiek arčiau realybės.
Pirmi patobulinimai įdiegiami į vilkikus. Jie leidžia vairuotojams pasijusti kaip lėktuvų pilotais – išvažiuoji į greitkelį, paspaudi mygtuką ir nors vis dar būtina laikyti rankas ant vairo, darbo lieka labai nedaug. Bent jau kol nepamatai, kad vyksta kelio darbai penktajame autostrados „Kaunas-Klaipėda“ kilometre ir jie tęsis kokius šimtą kilometrų. Tokie patobulinimai jau sėkmingai veikia „Tesla“ automobiliuose, todėl nieko naujo čia nesugalvojau. Sistema moka persirikiuoti iš vienos juostos į kitą, „mato“ aplinkinius automobilius, kontroliuoja greitį, padeda išvengti avarijų – kol kas viskas vairuotojų naudai.
Sėkmingai įdiegti patobulinimai didina pervežimo įmonių apetitą. Kaip žinote, egzistuoja tam tikri ribojimai, kiek valandų vairuotojas gali praleisti už vairo be poilsio. Su kiekvienu programinės įrangos atnaujinimu vairuotojams vis rečiau tenka perimti vilkiko kontrolę į savo rankas. Vilkikų gamintojai ir/arba pervežimo įmonės pradeda skleisti pranešimus spaudai apie be vairuotojo įsikišimo nuvažiuotus kilometrus, sumažėjusį avarijų skaičių ir tai reiškiančią naujo etapo pradžią. Etapo, kurio metu transportavimo kompanijų lobistai siekia įtikinti įstatymų leidėjus šiek tiek sušvelninti esamus ribojimus vairavimo be poilsio trukmei.
Transporto kompanijoms tai yra paprasta matematika. Sumažinus apribojimus, kelias, nuvažiuotas už tą patį vairuotojo atlyginimą, pailgėja. Tai reiškia, kad kilometro savikaina sumažėja arba daugiau krovinių su mažiau išlaidų per tą patį laikotarpį. Kiekvienas verslas nuolat optimizuojamas į kuo didesnį pelną, todėl to išvengti bus sudėtinga. Vairuotojai ir jų profsąjungos anksčiau ar vėliau pralaimės prieš darbdavius šiame žaidime, jei iš viso bandys pasipriešinti. O didelio pasipriešinimo gali ir nebūti. Vairuotojams pamažu pradeda patikti naujos technologijos, nes važiuojant reikia vis mažiau vairuoti, galima užsiimti ir įdomesne veikla. Spręsti kryžiažodžius, žiūrėti filmus ar kaip kitaip smagiai leisti laiką.
Vis dar nesijaučiate labai nereikalingi? Praleidote du svarbius dalykus
Pripažinkime, vilkiko vairuotojo darbas nėra nei prestižinis, nei labai smagus, bet gerai apmokamas, o darbuotojų nuolat trūksta. Vairuotojų paklausos ir pasiūlos skirtumas yra pagrindinis atlyginimo dydžio variklis. Kuo didesnė vairuotojų paklausa ir kuo mažesnė pasiūla, tuo didesni atlyginimai (su tam tikromis lubomis, žinoma). Tarkime, kad transporto kompanijų lobistai įtikino Europos komisiją, kad vairuotojai be sustojimo poilsiui kelyje gali praleisti valanda daugiau, nes darbas tapo paprastesnis, reikalauja mažiau atidumo ir įgūdžių. Kas nutinka paklausai, kai tie patys darbuotojai važiuoja valandą ilgiau? Ji sumažėja. O jei 3 ar 5 valandomis?
Antras svarbus dalykas – vairuotojų kvalifikacija. Tikrai negaliu būti užtikrintas, bet logika man diktuoja, kad į ilgesnes ir sudėtingesnes keliones važiuoja labiau patyrę vairuotojai. Mažiau patyrę leidžiasi į paprastesnes ir artimesnes. Tiesa? Bet jei naujos technologijos kelionę vis labiau paprastina, skirtumas tarp labai patyrusio vairuotojo ir naujoko po truputį tirpsta. Kuo lengviau apmokyti naują darbuotoją, tuo lengviau padidinti vairuotojų pasiūlą.
Jei sutinkate su aukščiau išdėstytomis mintimis, pagalvokite: dar nepriėjome save vairuojančių vilkikų be vairuotojo, o jūsų atlyginimas jau krenta. Galvojate, na jau ne, už mažą atlyginimą aš nedirbsiu. Bet tiesa tokia, kad paskutinius penkerius metus praleidote vilkiko kabinoje ir net nenutuokiate, kuo reikėtų užsiimti išėjus iš darbo. Aš tai vadinu „studento-padavėjo sindromu“. Būdami studentais jauni žmonės neretai įkliūna į užburtą ratą. Pradėdami dirbti padavėjais jie, dirbdami daug kvalifikacijos nereikalaujantį darbą uždirba palyginti neblogai. Darbas nėra lengvas, bet pinigai geri, o ir grafikas studentiškai pritaikytas. Bėda tik viena – baigęs universitetą pamatai, kad visų kvalifikuotų darbų pagal specialybę atlyginimai, neturint patirties, prasideda nuo labai mažos sumos, o tu jau įpratai gyventi iš tūkstančio padavėjiškų eurų per mėnesį. Tuomet lieka dvi galimybės – nusiteikti, kad ateitis svarbiau, sumažinti išlaidas ir pereiti dirbti kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Arba toliau dirbti padavėju ir siekti karjeros restorane, nors diplomas ir sufleruoja, kad esi teisininkas. Labai panašios taisyklės galios ir vilkikų vairuotojams, kurie nenorės dirbti už mažesnį atlyginimą, jei nepradėsite plano kurti dabar. Vis dėlto turite dar penkerius metus.
Dabar turbūt turėčiau papasakoti, kaip galų gale vairuotojų vilkikams nebereikės visai. Bet nepasakosiu. Tiesiog nėra pakankamai priežasčių vairuotojus palikti vilkikuose. Jie daro daugiau avarijų nei kompiuteris. Jie nesugeba degalų sąnaudų reguliuoti taip tiksliai kaip kompiuteris. Jie pavargsta. Jie turi kaprizų. Jiems reikia mokėti daugiau. Jie nori atostogų. Todėl vienintelis likęs klausimas – ar spėsite išsimokėti būsto paskolą, kol tai nutiks, ar ne. Visi nutuokiantys apie informacinių technologių dabartinę kryptį ir turintys bent šiek tiek suvokimo apie tai, kaip veikia ekonomika, jums pasakys tą patį.
Ir pabaigai apie tuos 5 metus. Mokslininkai ir inovacijų ekspertai sako – nuo 5 iki 10 metų. Bet net nėra labai svarbu, kuris iš šių skaičių teisingas. Jei jums iki pensijos ar būsto paskolos išmokėjimo liko bent metais daugiau, turite rimtą problemą, apie kurią reikia galvoti šiandien, nes greitai bus per vėlu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi ir mintimis?Jūsų minčių laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.