Pagalvojus, tie senoliai – tai tos šimtametės Lietuvos vaikai. Kodėl tie, kurie kūrė nepriklausomą Lietuvą, gyveno joje, dabar – šioje Lietuvoje – priversti prašyti lėkštės sriubos? Dar trūksta 40 tūkst. eurų. Daug? Juokingai mažai? 40 tūkst. eurų sriubai ir 40 išvaistytų milijonų e-sveikatos sistemai. Koks „gražus“ kontrastas: lėkštė sriubos ir paploninti Lietuvos keliai, lėkštė sriubos ir „įsisavinti ES milijonai“, lėkštė sriubos ir... (nesurašysi, kiekvieną dieną vis išlenda nauji pavyzdžiai). Beje, kadangi pinigų gydytojų ir mokytojų algoms nelabai yra, tai irgi galime suaukoti. Tereikia socialinės akcijos per žiniasklaidą.
Daug kalbama ir rašoma apie korupciją, bet tiksliausią atsakymą, kodėl alksta senukai, kodėl mokytojai ir gydytojai priversti reikalauti didesnių atlyginimų, radau Šventajame Rašte: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet pasišaukęs jį turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu“. O tasai tarė sau: „Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos“.
Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“. Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus“. Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuojau pat rašyk: penkiasdešimt“. Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“. Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių“. Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt“ (Luko 16, 1-8)“.
Ar ne šiuolaikinis valdininkų apsukrumas? Juk norisi sočiai gyventi. Tau ir man gerai, o kiti – tesižino... Akyse – baimė dėl savo kailio, o euriukai, doleriukai – vokeliuose, gėrimų dėžutėse, palankiuose sprendimuose... Neveltui „Lietuva brangi“ išrinkta šimtmečio daina. Tikrai esi, Lietuva, labai brangi.
Visi mes brangiai sumokame – kas kyšiais, kas šlykščiu nereikalingumo jausmu žiūrint į miškais žaliuojančius slėnius pro langelį lėktuvėlio, skrendančio į norvegijas ir anglijas.
O pabaigsiu šiais E. Markham žodžiais: „Mūsų bendras likimas mus padaro broliais: niekas neina vienas savo keliu. Tai, ką duodame kitiems, sugrįžta mums patiems“.
Nesinorėtų, kad įpusėjus antrajam šimtmečiui jau mes savo vaikų prašytume lėkštės sriubos...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.