Kaip motyvuotas pilietis apėjau visus butus ir pasakiau, kad darysim remontą. Visi gražiai bendravo, todėl pamaniau, kad tikrai pasisekė su kaimynais. Kaimynai greitai suorganizavo namo savininkų susirinkimą, kurio metu viena iš kaimynių pasidalino visa surinkta informacija apie mane ir mano šeimą.
Ši moteris tiek pylė šmeižto ir paskalų, kad negalėjau atsikirsti, o kaimynų akyse tapau tikru raupsuotuoju. Taip pat kaimynė pasakė, kad padarys viską, jog mus iš čia išguitų. Po kelių rekomendacijų sutariau su šia kaimyne susitikti, ji išdėstė savo poziciją – ko norėtu už nuomonės pasikeitimą. Tačiau aš nesutikau ir čia prasidėjo nesibaigianti karuselė.
Pirmas epizodas
Pasibeldžiau kaimynei į langą ir buvo nusiųstas pareiškimas į policiją dėl žmogaus persekiojimo. Atvykęs į policiją pateikiau visą informaciją – kaip supratau, mane palaikė adekvačiu.
Antras epizodas
Buvau apkaltintas kaimyno sumušimu. Policija jau buvo surinkusi 6 kaimynų parodymus ir charakterizavo mane, nors gyvenime tik vieną sykį tebuvo matę. Kai policija pasikvietė mane į apklausą, pateikiau filmuotą medžiagą ir tyrimas buvo greitai nutrauktas.
Trečias epizodas
Kadangi elektros saugiklis buvo įrengtas laiptinėje, tai nukerpami laidai buvo kone kasdienybė. Deja, bet įrodyti nieko negalima. Todėl teko perkelti elektros įvadą į kitą vietą.
Ketvirtas epizodas
Remonto metu vyko tyčiojimasis iš darbus vykdančių statybininkų, kelis kartus statybininkai buvo užrakinti, o kartais atvykę jie rasdavo kitą spyną ir tekdavo tą spyną pjauti.
Ir dar...
Užbetonuotos durys, kivirčai su statybininkais, įvairių institucijų atstovų apsilankymai, internetinių svetainių kūrimas su šmeižiančia informacija... Tai tapo kasdienybe.
Pats baisiausias dalykas įvyko, kai buvo iškviestos vaikų teisės, kurios tikrino, ar mes tinkamai prižiūrime savo vaikus.
Pabaigai
Per pusantrų metų policija buvo kviečiama 97 kartus, ekipažas atvažiavo 65 sykius. Skirtingų įstaigų, kurios tikrino mus, buvo lygiai 31.
Taip, tai nėra atominės energetikos objektas, tačiau kaimynai norėjo, labai norėjo pasiekti savo, nes didžioji dalis buvo nusistačiusi, neva čia yra jų. Tokios „paniatkės“. Dauguma gavo šiuos butus ir Valstybė jiems yra, neva, skolinga, nes jie kenčia gyvenimą. Valstybė turi prižiūrėti ir Valstybė turi duoti.
Blogiausias dalykas, kad teisinėje valstybėje viskas sukasi taip lėtai, jog už kiekvieną atliktą darbą lauki sprendimo 2-3 metus. Todėl tik gavę pirmuosius sprendimus žmonės apsiramino ir pradėjo suprasti, kad gal viso šito nereikėjo.