Su vaikinu susipažinome paprastai, kaip ir dabar dauguma porų, susipažinome internetu. Pradėjome susitikinėti vis dažniau. Jis pasiūlė draugauti, sutikau. Padraugavus kelis metus apsigyvenom kartu.
Istorija, kaip daugelio, nieko nesiskiria, bet noriu pabrėžti tai, kad tokios draugystės toli niekur nenuveda. Praėjus tiek daug metų ir įgavus tokios patirties, dabar suprantu, kad, kai vyras žino, kurią moterį nori padaryti savo žmona.
Ir svaiščiojimai, kad parašas nieko nepakeis, tai tik parodo, kad tas parašas nieko nepakeis tik su jumis. Moterys daro klaidą, kad niekada netiki, ką vyrai joms sako. Aš irgi buvau kvaila ir niekada neįsiklausiau į savo mylimojo žodžius.
Su vaikinu draugavom ir gyvenom 10 metų. Tai mano nuomone, tikrai labai ilgas laikas draugavimui. Per tuos 10 metų buvo visko. Ir pykomės, ir taikėmės. Buvom net trumpam išsiskyrę, bet susitaikėme, nes negalėjome vienas be kito gyventi. Na, aš negalėjau labiau...
Viskas gerai, tačiau per tuos dešimt metų nesulaukiau iš vyro jokio pasiūlymo dėl ateities. Turiu omeny, kad man jis nepasiūlė tapti jo žmona. Niekada. Per dešimt metų, niekada jis manęs nepaklausė ir nepasiūlė.
Kai visos draugės aplink buvo susituokusios, aš dar vis puošiausi „draugės“ statusu. Vienintelį, ką gavau už dešimt metų meilės ir rūpesčio, tai pažadą – „kada nors“.
Daug buvo kalbėta ir diskutuota apie tai. Daug buvo ir pykčių. Jis teigdavo, kad parašas nieko nepakeis ir jis nieko nereiškia (kaip pažįstama, tiesa?).
Tik po dešimt metų paklausiau, jei jis toks nesvarbus, tai kodėl nepasirašai? O atsakymas kirto, taip skaudžiai, kad to negalėjau tikėtis. Jis atsakė, kad nežino ar aš esu jam ta vienintelė... Po dešimt metų, jis dar nežino.. Apgailėtina ir graudu.
Po paskutinio konflikto, nes man santuoka yra labai svarbi, pagalvojau, kad dešimt metų laukti yra absurdiška ir išsikrausčiau. Žinoma, mano išsikraustymo tikslas buvo su viltimi, kad manęs pasigedęs jis apsigalvos ir supras, kad aš jam svarbiausia ir pasipirš. Deja... Ėjo savaitės ir tyla.
Praėjus keliems mėnesiams, sužinojau, kad jis susirado kitą merginą. Tas mane pribloškė. Aš tuos mėnesius kankinausi, verkiau ir raudojau, o jis ėmė ir susirado kitą. To būtų maža, per tuos kelis mėnesius pasirodo, jis mane pamiršo. Lyg dešimt metų praleisti kartu nieko nereiškė.
Ta sužinojus, įsiutau. Paskambinau jam ir pradėjau rėkti, kad jis pavogė iš manęs gražiausius mano metus. Jis viską tyliai išklausė ir pasakė, kad jam labai gaila, kad aš taip jaučiuosi. Atsiprašė ir pasakė, kad yra susižadėjęs.
Mano pykčio priepuolis atūžė antra banga. Kaip susižadėjęs? Gi su ta mergina jis pažįstamas tik kelis mėnesius. Kažkoks absurdas, kaip taip gali būti? Aš jam skalbiau, viriau ir mylėjau ir nieko nesulaukiau apart išsisukinėjimų. O čia kažkokiai mergšei po kelių mėnesių pažinties jau pasipiršo? Tuo metu mūsų pokalbis baigėsi jo padėtu rageliu ir mano rėkimu į pypsintį telefoną.
Jaučiausi sugniuždyta, išduota ir apgauta. Tik vėliau supratau, kad jis niekada nesakė man, kad nori, jog būčiau jo žmona. Kai kalba pasisukdavo apie tai, jis visada tik numygdavo, kad laikas parodys. Ir kokia kvaila buvau aš, kad to niekada nelaikiau rimtu signalu.
Nuo to įvykio praėjo daugiau nei metai. Jis vedė savo merginą, o aš likau sudaužyta širdimi. Tas padėjo suvokti, kad, kai vyras yra tikras dėl savo jausmų moteriai – jis nelaukia.
Jis ją veda ir suteikia statusą, kol to nepadarė kažkas kitas. Taip parodo visiems, kad tai jo pasirinkimas ir sprendimas. Ir labai naiviai mes moterys tikimės, kad gyvenant daug metų kartu, tas vyras mus mato, kaip savo gyvenimo moterį. Gal pripranta, gal jiems patogu, bet tikrai per tiek laiko, jie žino ar moteris jiems bus žmona, ar visada ir bus tik draugė.
Tad mielosios, nedarykit klaidos ir nelaukit šitiek ilgai. Gal jūsų taip pat ieško, koks vyras, kuris žino, kad jūs jam skirta. Ir tam išsiaiškinti jam užteks kelių dienų. O metai, kuriuos laukiam ir tikimės, niekada nebe sugrįš.