Mokyklos laikais, 11-oje klasėje, buvau įsižiūrėjusi už mane 5-eriais metais vyresnį vaikiną. Tuo metu jis atrodė tiesiog idealus: ne tik gražus, bet ir mandagus, protingas, grojo gitara. Galėdavau be galo klausyti jo pasakojimų apie keliones, metus, praleistus Jungtinėje Karalystėje, nuomonės apie šalies politiką ir panašiai. (Taip, net apie politiką. Jis būtų galėjęs ir Pitagoro teoremą aiškinti, vis tiek man būtų buvę įdomu.)
Tačiau, kad ir kaip norėjau, kad ir kiek ašarų išliejau, mūsų santykiai niekada nenuėjo toliau nei tiesiog draugai. Jis į mane žiūrėjo kaip į vaiką – juk tokiame amžiuje 5-eri metai visai didelis skirtumas. Žodžiu, kankinausi, širdis plyšo jį matant su kitomis merginomis – ilgiau nei metus negalėjau galvoti apie nieką kitą. Ta vienpusė meilė buvo labai skaudi.
Bet viskam ateina galas, net ir, sakytum, niekada nesibaigiančiam širdies skausmui. Baigiau mokyklą, įstojau į universitetą Vilniuje ir palikau gyvenimą gimtinėje toli toli. Visiškai nutrūko ir bendravimas su juo. Čia atsirado nauji draugai, naujos simpatijos, nauji hobiai. Tas nelaimingas paauglystės susižavėjimas nuėjo į užmarštį. Iki kol sutikau jį vėl, jau praėjus 10-čiai metų.
Sutikau jį Vilniuje, kai buvo atvykęs susitvarkyti kažkokių reikalų. Nutarėme nueiti kavos, prisiminti senus laikus, pasidalinti, kuris kuo dabar gyvename. Ir tiesiog likau apstulbusi – pakrypus temai apie šiuolaikines aktualijas iš jo burnos ėmė lietis žodžiai, kuriuos galima matyti įvairių antivakserių, antiukrainiečių, šeimamaršistų komentaruose feisbuke: kaip gyvename bauduvoje, o ne Lietuvoje, kaip viską duodam ukrainiečiams, patys savus žmones užmirštam… Na, žinot patys, ką tokie veikėjai kalba.
Po susitikimo dar įlindau į jo feisbuką, grynai dėl smalsumo – o ten lygiai tas pats. Nuo antimarmališkos dezinformacijos iki kvietimų kartu vykti į Šeimų maršą, iki įvairių išsiliejimų apie avis ir melagingą žiniasklaidą.
Negalėjau patikėti savo akimis, nuoširdžiai. Kaip kažkada man jis atrodė toks protingas, toks tikro vyro pavyzdys? Ir pagalvojau – o jei jis būtų į mane žiūrėjęs kitaip, jei būtume likę kartu? Gal ir dabar vietoj sėkmingos karjeros ir laimingo gyvenimo su sužadėtiniu sostinėje sėdėčiau kažkur provincijoje, virčiau vyrui valgyti ir auginčiau vaiką. Ir važinėčiau į šeimų maršus. Net nupurtė pagalvojus.
Juokinga ir tuo pačiu graudu. Man tikrai gaila savęs, 17-metės, graudžiai verkiančios, nes jis pradėjo draugauti su kažkokia bendraamže. Kai pagalvoju, kiek nervų ir energijos iššvaisčiau bandydama jam padaryti įspūdį, tai yra vienintelis dalykas, kurio gailiuosi. Kas galėjo pagalvoti, kad po 10 metų būsiu dėkinga likimui, kad ta meilė nebuvo laiminga.
Taigi, jei ir jūs šiuo metu kenčiate nuo vienpusės meilės, galiu jus užtikrinti – tai ne tas žmogus. O po 10 metų gal pamatysite, kad nelikę su tuo žmogumi tiesiog išvengėte kulkos. To ir linkiu.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti savo mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt