Aš asmeniškai buvau skeptiška, ar Netta laimės, bet kai ji laimėjo, labai apsidžiaugiau dominuojančiu Europos požiūriu. Kas išties sekė „Eurovizijos“ užkulisius supranta, kad jos laimėjimas nebuvo kažkoks atsitiktinumas, tai paprasčiausiai buvo visų „Euroviziją“ apipynusių įvykių kulminacija.
Turbūt kiekvienas stebėjęs šį renginį girdėjo apie pasipiktinimo bangą, kurią sukėlė „Eurovizijos“ laimėtojo portugalo Salvadoro nuolatinė kritika ir ypač „nepasikuklinimas“ nurašyti Nettos dainos, rėžiant kokia ji „horrible”. Į dienos šviesą iškilusi Salvadoro arogancija, savito skonio sureikšminimas, tiek per „laimėtojo” kalbą, tiek per visą šių metų „Eurovizijos“ procesą, neliko nepastebėtas net ir kitų dainininkų, kurie taip pat nėra pop muzikos atstovai.
Pavyzdžiui, kroatas, operos virtuozas Jacques Houdek, išreiškė pasibaisėjimą portugalo elgesiu, kuris iki praeito konkurso galo visus įtikinėjo savo jautrumu, nors savo elgesiu pasirodė visai kitoks. Tad Jacques, būdamas pats ne pop muzikos atlikėjas, galbūt net ir negerbėjas, atrėžė Salvadorui: „Tai, kad tau teko iškęsti praėjusių metų dainų klausymosi, o dabar esi labai laimingas, kad tau nebereikia klausytis šių „baisių“ dainų, mums sako, kad esi labai mažas žmogus! Visi šie jaunieji menininkai turi svajonių, ir šiuo metu jie patiria didžiulį spaudimą, taigi, kas tu esi toks, kad nustumtum juos į šešėlį? Gali manyti, kad esi tikras menininkas, tai yra tavo teisė, bet man tiesiog atrodo, kad esi apsimetėlis. Ar tikrai manai, kad esi toks kietas, vaizduodamas tokį nesusidomėjusį ir nutolusį? Ne! Ar tikrai tiki, kad toks elgesys tave padaro didesniu menininku visuomenės akyse? Taip nėra! Tai tik parodo mums, kad esi „falšyvas“, kaip ir prieš metus, kai laimėjai 2017 m. „Euroviziją“. Galbūt laimėjai, bet man nesi nugalėtojas!“.
Su šia gaida norėčiau atkreipti dėmesį ir į mūsų pačių delegacijos elgesį per visą „Eurovizijos“ atrankos pasirodymą, kuriame įžvelgiau pernelyg daug susitelkimo į norėjimą tikslingai suvirpinti žmonių širdis, juokais kalbant, kaip tas gumulas Ievos balse, ir ašarėlės, padetų laimėti taškų. Per didelis didžiavimasis kaip mūsų „ne tokia kaip visų kitų” daina mums padeda išsiskirti. Mūsų perdėtas norėjimas lygiuotis į portugalo iššaukštintą „tikrąją“ muziką, nemanau, kad neliko nepastebėtas, ir neišgirstas. Ir tikrai taškų nepridėjo.
Viena ypatingai iš nepatogių akimirkų man buvo, kai per balsavimą mūsų dainą reprezentuojantis klipukas priminė žiūrovui ne mūsų dainos išskirtinumą – melodiją, patį dainavimą, bet labiau tą momentą, kai Ieva susitinka su vyru, ir jos širdis tarsi suvirpa, žodžiai yra tarsi tik sukalbami. Tas klipukas man labiau asocijavosi su desperatišku noru papirkti žiūrovą jautrumu, o ne pačia daina. Atrodė, kad klipas sakytų „pažiūrėkite, kokia ji jautri būtybė, balsuoki už ją (o ne dainą)”. Atrodė, kad žiūrovui sakytume tiesiai šviesiai, „galvojame, jog neturite sveiko proto, ir jums ne daina, o kažkas kitas patiks labiau“. Toks žiūrovo nuvertinimas, neįsivaizduoju, daug ar mažai, bet tikrai mums kainavo.
Tad nors Ievos daina buvo nuostabi ir atlikimas pasakiškas, mūsų intencijos nelabai jau skaidrios atrodė. Manau, dar daug laiko praeis, kol įsitikinsime, kad laimėjimas nėra tik kelių elementų faktorius, bet viso proceso, susidedančio iš menkiausių smulkmenų kulminacija. Ta kulminacija priklauso ir nuo to, kaip žiūrovai mus pamato, kaip jie perpranta mūsų kultūrą ir motyvacijas. Per visą „Eurovizijos“ atranką jie turi šansą išanalizuoti ne tik dainą, jos atlikimą, atlikėją, bet ir pajusti, ar esame autentiški ir orūs, ar bet kokia kaina vaikomės laimėjimo ir populiarumo. Kai kalbame apie žiūrovą lyg jis būtų kvailas, nesibodime viešai puikuotis kaip Ievos ašaros juos pavergs, tai kažkaip vis tiek pasieks žiūrovo ausis ir akis, mažiausiai mums suvokiamais būdais.
Akivaizdu, kad Europoje tikrai suveikė empatijos galia, ir Nettai tikrai netrūko ją užjautusių dėl Salvadoro kritikos. Nors Jurga Lago vadina Netto agresyvia (taip vadinamos neprisitaikančios moterys kultūroje, kur dauguma moterų prisitaiko), visas elgesys byloja priešingai.
Į Salvadoro komentarus, kokia jos daina „horrible“ ji nusprendė sureaguoti jam nusiųsdama „only love“. O per pokalbius su ja, galima nuolat jausti, kaip nuoširdiai ir paprastai ji bendrauja, kaip labai ji didžiuojasi savo šalimi, kuri išrinko ne stereotipinę dainininkę, kaip dėkinga ji jaučiasi savo gerbėjams už jai svarbios idėjos palaikymą, ir kaip komfortabiliai ir šiltai su ja jaučiasi kiti bendraujantys, ir kaip labai ji mėgsta plačiai, bei nevaržomai juoktis.
Manau, kai išties domiesi daina, dainininku ir kultūra, nebematai visko tik „pažodžiui“, stengiesi įžvelgti šiek tiek giliau. Tada ir „stupid boy“ gali suprasti ne kaip įžeidimą visiems vyrams, bet kaip žodžius, išreiškiančius nusivylimą tam tikrais vyras, kurie moterį mato kaip daiktą, o ne kaip asmenybę. Dainoje aiškiai eskaluojama mintis, kokia „ji pati“, būdama ne etalonine moterimi, yra graži būtybė, nes yra išskirtinė, su tikrai kitokiu humoro jausmu. Akivaizdu, kad bandymas pasauliui priminti, jog ne paviršutiniai, o vidiniai moters faktoriai turėtų imponuoti žvelgiant į moteris, buvo išties efektingas ir įsimintinas, ir, be jokios abejonės, dauguma žiūrovų jautė, kad tai apie ką ji dainavo buvo nuoširdu, ir jai pačiai aktualu.
Beje, savo unikalumu izraelietė Netta pavergė ir mano mažojo keturmečio širdį. Kai per pusfinalį nuskambėjo jos daina, manasis nesiliovė prašęs ją atsukti. Tad kai leidau ja pasižiūrėti per „Youtube“, jis tą vakarą daugiau į nieką kitą ir nenorėjo žiūrėti. Manau, mums, sustabarėjusiems skeptikams, kartais visai sveika nusiimti saugusio kritiko akinius, kad pradėtume jausti kas išties veža ir yra nuoširdu.
Visai kitoks jausmas ėmė plūsti stebint kritikos, pasyvaus agresyvumo, niekam negailinčio „Eurovizijos“ laimėtojo portugalo Salvadoro pasirodymus. Jo pasisakymai panašėjo į savireklamą apie savo „jautrų“ muzikini skonį, ir nesibodėjimą vaizduoti „tikro” supratimo apie muziką, nes dažnai mėgdavo naudoti žodelį „tikra“, kai buvo kalbama apie muziką, kuri JAM patinka.
Ir koks nejaukumas mane užplūsdavo žiūrint Salvadorą dainuojantį savo lyriškas dainas, ir stebint, kaip jis demonstruoja emocingumą nenustygdamas vietoje, nuolat taisydamas savo jaunatvišką šukuoseną, kai antai su juo dainavęs kolega brazilas Caetano Valaso perteikė savo įsijautimą tiesiog ramiai kalbėdamas akimis.
Kaip matome, „Eurovizijoje“ niekad netrūks visokiausių laimėtojų, kaip ir gyvenime ne visada laimi labiausiai nusipelniusieji. Visgi, manau, daug maloniau laimėti arba nelaimėti oriai, nei atvirkščiai. Kas gražu, vis tiek skambės žmonių ausyse, o vėliau ir radijo stotyse, kaip kad, pavyzdžiui, danų ir belgų pasirodymai.
Be to, ypatingai džiaugiuosi mūsų Ievos paskatinimu pasidžiaugti izraelietės laime. Juk kai mūsų akys nukreiptos ne tik į save ir savo norus, galima pamatyti grožį ir prasmę ir kitų darbuose. Kai mes leidžiamės sau būti netobulais, kitokiais, mes geriau suprantame ir kitus, tokius netobulus, unikalius, įdomius. Viliuosi, kad ir mes dažniau išdrįsime kurti apie tai, kas mūsų kultūrai svarbu, o ne kas galimai mums garantuotų aukštesnį laiptelį. Nes tikiu, kad laimėjimas tikrai skanesnis, kai jis orus ir nuoširdus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti? Pasidalyti savo nuomone? Lauksime Jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuomonė“.