Pas maniškius pabuvome tik Kūčių vakarą, nes jie gyvena mieste – susiėjome porai valandų, pavakarieniavome, pasikeitėme dovanėlėmis ir namo. O kitą rytą abiem savaitgalio dienoms išvažiavome pas jos gimines – sutikti pirmąją ir antrąją Kalėdų dienas kaime.
Čia iš karto noriu pasakyti, kad prieš kaimą nieko neturiu. Man pačiam labai patikdavo lankyti senelius ir kaimuose gyvena daug puikių, darbščių, išsilavinusių žmonių. Bet ne visi jie tokie – kai kuriuos vadiname „kaimiečiais“ ir tikrai ne dėl jų gyvenamosios vietos, bet dėl komiško supratimo ir primityvaus elgesio.
Taigi, grįžkim prie pradžios. Nuvažiavome pirmą Kalėdų dieną. Ten atsidūrėme jau beveik per pietus, kelionė truko tris valandas. Ir tik spėjome žengti pirmą žingsnį pro duris – vietoje „labas“, vietoje „su Šventomis Kalėdomis“ – išgirdome priekaištus.
„Tai pagaliau atsibeldėt, a toks vairuotojas prastas, kad nė kelio neradot!“ – pasitiko mus jos mama.
Čia aš atsisukau į savo merginą truputį nustebęs ir žiūriu – staiga ji visai nebe ji, o tikras savo mamos vaikas. Juokdamasi kažką atsakė „mokyk nemokęs, miesto keliais tik važinėt papratęs matai“, nuo ko aš išvis akis išpūčiau. Staiga jos balse atsirado tarmė, o ir mane pajuokė ne vietoje – niekada taip nesielgdavo. Bet palaukit, čia tik smulkmenos, aš dar tik pradedu.
Atsisėdome prie stalo. Brolis iš karto pradėjo kalbą apie tai, kaip čia neįmanoma gyventi – va, pažįstamas tai kitos šalies skalbykloje uždirba tiek, kiek čia vadovai, visa kita. Pradėjo visi bendrai piktintis, kad niekieno pajamos nesiekia tūkstančio ir reik būt turtuoliu, kad išgyventum. Provokuojamai ėmė klausti ir manęs: „Ko tyli, manai, mes neteisūs? Tai kiek jau pats uždirbi?“ Kažkaip taktiškai atsakiau, kad nesiskundžiu ir galiu išgyventi. Bet toks klausimas – na, atsiprašau.
Paskui, kaip jau įsivaizduojat, sekė temos apie skiepus, apie politiką ir apie tikėjimą. Viršūnė man buvo, kai priėjo iki vyrų ir moterų santykių – visi vieningai sutarė (ir moterys pritarė), kad dabar labai sureikšminama „smurto šeimoje“ sąvoka ir nebegali net santykių išsiaiškinti be TV pagalbos.
Jeigu tai būtų buvęs tik giminaičių elgesys, man būtų nemalonu, bet abejonių dėl santuokos nekiltų. Jeigu abu su sužadėtine susižvalgytume jiems kalbant ar bent po vakaro ji kaip nors parodytų, kad nepritaria tiems pasakymams. Bet čia didžiausias šokas ir buvo tai, kad pamačiau visai kitą merginos pusę. Sėdėdama su jais ji atvirai pritarė visoms toms nesąmonėms, o kai kalba pasisuko apie santykius šeimoje, dingo visas prie draugų deklaruojamas feminizmas. „Kartais jos pačios prisiprašo, po to skundžiasi“, – čia jos žodžiai.
Jei tai būtų trukę valandą, tada dar irgi kitaip. Galvočiau, žmogus gal nori prisitaikyti prie savo šeimos. Bet tai buvo visas abi dienas, kurias ten praleidome! Kitas rytas nebuvo geresnis už pirmąją Kalėdų dieną – dar blogesnis. Kritikuota mano šukuosena, darbas, mūsų svarstymas auginti šuniuką („mieste nebus kur pastatyti būdą, nejuokaukit“).
Važiuojant namo daugiausia tylėjau. Net ir tada sužadėtinė nesuprato, kodėl. Namie bandžiau taktiškai pasikalbėti apie tai, ar tai, ką ji kalbėjo – jos tikrasis požiūris. Sužinojau, kad ji ne tik pritaria tėvams, bet ir norėtų po vestuvių gyventi arčiau jų. Butą nuomojamės, o gyvenant ne mieste galbūt pavyktų įpirkti kažką savo. Tokią mintį, esu tikras, jai pakišo motina, nes anksčiau panašių kalbų nebuvo.
Žodžiu, po šių švenčių turiu daug ką apgalvoti. Savo istoriją papasakojau su palinkėjimu. Visoms poroms! Prieš žengdami svarbius žingsnius, net prieš apsigyvendami kartu ar pasipiršdami – susipažinkit, praleiskit daugiau laiko su antros pusės artimaisiais. Gali paaiškėti, kad jums visai ne pakeliui.