Nors ir gali būti apibūdinamas kaip „artsy“ – maždaug, meninis, bet pažiūrėjus susidariau visiškai priešingą nuomonę. Filmą verčiau priskirčiau nepriklausomo amerikiečių kino žanrui (biudžetas nedidelis, o rezultatas dažnai pranokstantis ir panašaus pobūdžio didelio biudžeto filmus). Ką gi aš galvoju apie šį filmą? Na, reikėtų pradėti nuo pačios istorijos.
Filmo siužetas – ganėtinai paprastas, intriguojantis, nors, turiu pripažinti, man – pažįstamas. Dar prieš keletą metų per visiem gerai žinomo „CSI Miami“ serialo serijoje teko matyti panašų siužetą, tačiau nekreipiant į tai dėmesio, viskas buvo tikrai gerai. Scenarijus – stiprus. Žinokit vieną, skaitytojai, filme neišgirsite tragiškai skambančių lietuviškų išsireiškimų ar nenatūralių dialogų. Tiesa, taip pat neišgirsite ir „Zero“ dualogijos skiriamojo bruožo – absurdiškų, tačiau, pripažinsiu, iš to absurdiškumo juokingų keiksmažodžių ir sentencijų. Viskas, ką sutiksite, – tai tikrą, gyvenimišką lietuvių kalbą, nebanalius dialogus ir pačių veikėjų transformacijas.
Visa tai bus malonu matyti ir dar netikėčiau, tačiau ir maloniau klausytis. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra tamsus. Filme apstu negatyvumo ir išėjus iš kino teatro gali net apimti nevilties jausmas. Mirtis, mirtis ir mirtis – visas filmas tik apie tai ir sukasi, juo labiau, kad tarp tų mirčių yra įterpiamos kitos, ne ką linksmesnės temos: nesugebėjimas tvarkyti asmeninio gyvenimo, išdavystė, asmenybės silpnumas. Net pagridinė filmo veikėja galiausiai išduoda savo moralinius principus, kurie buvo vienintelis šviesus dalykas ir taip niūrokoje istorijoje...
Vizualinis filmo aspektas – jau kitas dalykas. Tiesa, nei ypatingai meniškų, nei itin išskirtinių kadrų filme neišvysime, tačiau filmas surežisuotas ir nufilmuotas tikrai neblogai. Galų gale lakoniškumas dažnai laimi prieš norą pasipuikuoti savo vizualiniais istorijos pasakojimo įgūdžiais. Vis dėlto šiame filme taip pat galima pamatyti keletą režisieriaus sprendimų, kurių metu vieni pradeda sekti nebe veiksmą ekrane, o savo tiksinčias laikrodžių rodykles ar švytinčiuose savo išmaniųjų ekranuose ima tikrinti savo el. paštą ar „Facebook“ paskyrą.
Aš tuos filmo epizodus įvardinčiau kaip meninius intarpus. Nors jų ir nebuvo daug (pats pastebėjau tik du, nors draugė sakė, jog jų buvo kiek daugiau), galbūt būtų buvę geriau galutiniame variante (kino teatro žiūrovams) juos kiek apkarpyti arba net iš viso išimti. Žinoma, nustebino ir keli tikrai nuostabūs kadrai, kad ir pačiame filmo gale „atbangavęs“ jūros, filmuotos iš paukščio skrydžio, kadras, kuris tikrai atrodė pasakiškai.
Vaidyba – daug liaupsių sulaukęs filmo aspektas. Kad ir kokie tragiški yra visi be išimties veikėjai, tačiau suvaidinta buvo natūraliai, vietomis netgi meistriškai. V. Kaniušonis puikiai įsikūnija į savotiško nevykėlio, tapusio tarsi mafijos vadeiva, rolę. Ne kiekvienam būtų lengva suvaidinti nuolat likimo (ir ne tik) smūgių daužomą, iki ausų įsimylėjusį ir visai likusiai aplinkai abejingą tragišką veikėją.
Oona Mekas veikėja puikiai perteikia savo išgyvenimus ir tai, ką ji nori pasakyti, be žodžių. Jos įkūnijama veikėja (Ieva) yra dar tragiškesnė nei Vincentas (V. Kaniušonis) ir nors išlieka vieninteliu filme šviesuliu – pozityvumu, kuris tebesilaiko moralės normų – galiausiai sugeba šį savo moralės sergėtojos statusą sugriauti ir filmą padaryti negatyvumo persunktu tragišku kūriniu.
„Lošėjas“ – tai pavyzdys ateities lietuviškojo kino kūrėjams (bent jau iš scenarijaus ir vizualiai perteiktos istorijos pusės), tačiau išlieka svarbi filmo yda – viso filmo metu vaizduojamas negatyvumas, kuris emociškai silpnesnį žiurovą nesąmoningai priverčia filmo nemėgti. Filmą sulyginčiau su kokiu nors stipriai „į galvą duodančiu“ gėrimu. Kol esi įkaušęs, viskas atrodo gražu, įdomu, tačiau ryte atsikeli su daug neišdildomų įspūdžių ir skaudančia galva. Darau išvadą, kad dauguma kitą kartą gerai pagalvos prieš išlenkdami šio stipraus, tiršto ir kartaus gėrimo stiklelį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Matėte filmą ir norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!