Šiose dviejose istorijose esmė ta pati – kažkas gerai įsitaisė, kai proga buvo. Įtaisė ten ir savo draugus bei pažįstamus. Padarė taip, kad visiems būtų šilta, gera ir malonu. Tuomet niekam nekyla jokių nereikalingų klausimų, kaip direktorius tvarkosi su pinigėliais. O tvarkosi kaip išmano, nes taip gali. Juk tokių įmonių vadovai nėra niekam atsakingi – nei akcininkams, nei investuotojams – niekam, kol aplinkoje visi savi ir jiems šilta ir malonu. Kasmet iš biudžeto – oplia – įkrenta ir vėl tvarkaisi metelius kažkaip.
Argi nepasijunti savaime ir protingiausiu, ir šauniausiu – visi tave aplinkui myli ir gerbia (nesunku, kai visi savi paskirti), giria tave dažnai. Taip gali pasijusti ir tikru „ponu savame dvare“ arba labiau šiuo atveju tiktų – tikru „kolchozo šeimininku“.
Man šis vaizdelis primena tik vieną – neteko gyvai regėti bei pabuvoti, bet nemažai pasakojo man šeimynykščiai ir mokykla apšvietė apie tokį reiškinį kaip kolūkis. Gerai žinau, juos griovė vienas didis asmuo Lietuvoje, kai tapome laisvi ir galėjome tai padaryti. Tai štai, vienur kaip suprantu nugriovėme, o kitur perkelėme. Tik lietuvišką variantą sentimentalūs „dėdės ir tetos“ susikūrė – valstybinės įmonės. Tie apsukrieji pripratę prie gero, matyt, kitos tvarkos įsivaizduoti ir negalėjo. Sėdi direktorius kaip caras, pabrėžiu – direktorius „Regitros“ Panevėžio filialo, juk čia ne juokas koks tokiai įstaigai vadovauti! Na, tas žmogus ekrane tai taip pabrėžė, jog rodės, kad jam kas dieną tenka su liūtais garde kovoti ar gyvybes gelbėti, ar pan.
Juk labai rimtas tas jo darbas... Tad ir sąlygos jo turi būti ypatingos ir leidžiama jam daugiau!.. O čia nesusipratėliai kabinėjasi visokie... Juk taip žmogus gerai tvarkosi... Bet nuginkluojanti to direktoriaus frazė – „matyt, yra skundikas, ar ne?“. Taip taip, direktoriau, tvarkingame kolūkyje tokių „fintų“ nebūtų. Vadinasi, prastai tvarkotės. Apsileidote...
O šitoks direktorius, toks vadas... Matyt, per daug atsakomybių ant vienų pečių „Regitra“ sukrovė, tai ir neapsižiūrėjo kas yra kas jo valdose. Priviso skundikų – kanda į ranką, kuri maitina.
Ir kaip manote, koks šio „neįtikėtino“ korupcijos skandalo „Regitroje“, kurį atskleidė žurnalistams „stukačiai“ reziumė. O šventas netikėtume – skundikai negavo premijų! „Štai kas vadas“, – parodė direktorius. Panevėžio „kolūkyje“ įsivyravo ramybė (po paviešinto skandalo direktorius atleistas – red. past.).
Kol kas tokia šventa ramybe negali džiaugtis kitas skandalo herojus – LRT šeimyna. Savajame „kolūkiniame kaime“ ilgai ir laimingai gyvenę, susilaukė nemažai klausimų ir, pasirodo, atsakymų kažkas neįprastai atkakliai nori sulaukti. Matyt, ir čia ponas direktorius kažką bus praleidęs. Tvarkėsi, rodos, „kaip reikia“, o „stukačių“ ar šiaip netikrą draugą bus praleidęs pro akis. Nieko nestebina šis LRT skandalas, juk seniai buvo žinoma apie šios įstaigos „tvarkymąsi“. Tik kurčias ir aklas galėjo to nepastebėti.
Bet nemaloniausia buvo stebėti televizijos laidoje („Lietuvos ryto“ televizijoje) reakciją į tai, kaip padorūs žmonės, su padoraus pasaulio patirtimi – tai yra kaip normaliam pasaulyje turi būti, o ne Lietuvos mokesčių mokėtojų išlaikomose įmonėse – bando klausti ir tikisi bent jau padorių atsakymų.
Tačiau akivaizdžiai nuo savo narciziškumo apkvaitęs ponas nesugeba matyti, kad jis tapo nuogas, kad jis tik eilinis pilietis, kuris nebeklausia, o turi atsakyti savo tautai į klausimus, nes ji juk susimoka jam už tai – už sąžiningą žurnalistiką eteryje. Ir atsakymas, kad jis geriausias – tai tikrai ne argumentas jam keliamiems klausimams. Tai tik sapalionė, kai esi apsuptas savų ir savame „kolūkyje“. Matyt, tikrai kažkuriuo momentu prarandi ryšį su realiu pasauliu. Nebežinai, kaip reikia elgtis, kai esi studijos svečias, kaip dera bendrauti su (kažkada) buvusia kolege, kad reikia gerbti žurnalisto profesiją – juk visi tik dirba savo darbą ir nesvarbu, kas yra „dėmesio centre“.
Tačiau šiam „ponui“ iš LRT atrodo, kad kai kurie turi būti neliečiami? Nes jis, be abejonės, yra geriausias, nes pats taip nusprendė, nes kas dar gali spręsti, jei ne pats geriausias sprendžia? Et, taip gera, kai kasdien supa tik draugiški veidai kaip LRT – jie tik giria, duoda ir švenčia buvimą kartu, o kitose studijose – vien pavyduoliai (dėl gero biudžeto, žurnalistų profesionalų – geriausių projektų idėjų ir vakarėlių jachtoje).
Kai nesi komforto zonoje – vilkintis dailų kostiumą, draugiškos kameros į tave ir dėl tavęs, o klausimai paruošti ir jie skirti tavo taikiniui – pašnekovui ir kai ne tu kontroliuoji situaciją, štai tada išlenda tikrasis veidas. Esi dėmesio centre ne savo noru, o ir nieks tavęs labai neklausia – nori tu to ar ne.
Tai, kad visa istorija išlindo į viešumą – sukėlė pasidygėjimą, bet ne nuostabą. Kad LRT dirba nemažai žmonių tik dėl draugiškų santykių ar sentimentų ir daug laidų moraliai ir visaip kitaip pasenę, daug kam, nors kiek išprususiam žmogui yra aišku. O kad kai kurie žurnalistai, perėję dirbti į LRT (iš komercinės televizijos), tampa akivaizdžiai šališkais (tai buvo akivaizdu stebint praėjusius rinkimų debatus). Tad visos gynybinės kalbos, sklindančios iš šios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos įmonės, jog nieks neturi teisės jų tikrinti, padaro niekalu tai, kas yra jų darbas ir pareiga – aiškintis tiesą – atskleisti ją žmonėms. Na ir kas, kad jūs žiniasklaida! Kokia nauda iš jūsų, jei jūs taip elgiatės? Klausimas tik vienas – ar tai dar viena „kolūkio– valstybinės įmonės“ istorija, kurios pabaigoje pasikeis direktorius ir kaimas toliau klestės?
Rinkimai jau šį pavasarį. Tada ir sužinosime. „URA“?
P.S. man yra tiek metų, kad to aš nesuprantu. Esu ne tiek intelektualiai infantili, kad su tuo galėčiau taikstytis gyvenime. Nesu tokia abejinga, kad man tai nerūpėtų, nors esu šiuo metu gyvenu ne Lietuvoje. Stebiu aplinkinį pasaulį, juo domiuosi visą gyvenimą ir jau mačiau nemažai visuomenių, kad suprasčiau, kaip kas turi būti, kas teisinga, o kas ne.
Akivaizdu, kad mūsų šalyje ir visuomenėje vis dar daug kas ne taip. Daug žmonių žino kodėl, kas ir kur, tačiau liūdniausia, kad intelektualioje sferoje daug kam tiesiog vis viena, nerūpi. Jie pasirenka ne tą pusę – ne teisybės pusę, o jaukų draugų ratą ar patogų buvimą ir gyvenimą Lietuvoje, tokioje, kokia ji yra – smarkiai neteisinga daugumai, tačiau pasirinkus tą mažumą, gali labai ramiai gyventi.
Su tuo ir galima „pasveikinti“ visus direktorius ir jų padėjėjus, pasirinkusius šiltą buvimą mažame draugų (partinių kadaise) rate savo valstybės išlaikomose įmonėse (kolūkiuose kadaise) besitraukiančioje Lietuvoje. Dėl tokių kaip Jūs, dėl pagedusios sistemos, dėl tokių, kuriems vis tiek.
Minint sausio 13-ąją su meile Lietuvai, gimtinei širdyje, bet kuriame pasaulio kampelyje esantiems, linkiu prisiminti, kad tai nebūtų įvykę, jei ne žmonės, kuriems buvo ne vis tiek.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.