Tiesiog paminėsiu, kad ši sritis reikalauja didelių gabumų, talento, didžiulio darbo. Negana to, joje dominuoja vyrai ir moterims čia labai sunku prasimušti. Tačiau atkaklaus darbo dėka pelniau savo kolegų pagarbą ir pasitikėjimą.
Atrodė, kad gyvenu svajonių gyvenimą. Buvau sveika, puikiai sekėsi darbe, turėjau mylimą vyrą (sužadėtinį) ir šeimą. Tačiau užteko vienos akimirkos, kad viskas sudužtų į šipulius. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip greitai galima netekti visko: sveikatos, mylimų žmonių, karjeros... Visko, kas brangiausia. Visada galvodavau, kad nelaimė manęs niekada nepalies. Kažkas negero visada atrodydavo taip tolima.
Buvo graži diena, ryškiai švietė saulė. Važiavome automobiliu. Sėdėjau keleivio vietoje, tad žvelgiau pro langą, grožėjausi vaizdu. Staiga išgirdau šūksnį ir net nespėjusi suvokti, kas vyksta, pajutau didžiulį smūgį.
Vertėmės nesuskaičiuojamą galybę kartų. Buvau praradusi sąmonę. Atsibudau, kai mane traukė iš automobilio nuolaužų. Tuo metu nejaučiau jokio skausmo, nors buvo ne vienas kaulas lūžęs... Visi, kas matė mūsų automobilį, nesitikėjo, kad kas nors galėjo likti gyvas... Net ir gyvenimas neprabėgo pro akis. Atsimenu tik kai jau vežė greitoji su švyturėliais į ligoninę.
Atsidūriau priėmimo skyriuje, pilname gydytojų baltais chalatais. Po to laukė ilgas gydymas, ne vienas mėnuo reabilitacijoje. Didžioji dalis ligoninės personalo buvo labai malonūs, rūpinosi manimi kaip savo artima, dėjo visas pastangas, kad vėl pastatytų mane ant kojų. Esu be galo jiems dėkinga.
Deja, kad ir kaip stengėsi jie, kad ir kaip stengėsi mano šeima ar aš pati, viskas nesiklostė taip, kaip norėjome... Progresas vyko labai, labai iš lėto. Taip pat nemaloniai nustebino ir manęs konsultuoti atėjusi anksčiau nematyta gydytoja, kuri pasakė, kad net nesvajočiau apie sugrįžimą į darbą, į normalų gyvenimą, kokį turėjau anksčiau. Mano tyrimai neteikia vilčių ir turėtų įvykti stebuklas, kad aš galėčiau gyventi bent dalį to gyvenimo, koks buvo iki avarijos.
Negana to, iš darbdavio sužinojau, kad į mano vietą priėmė kitą žmogų (žinoma, vyrą...). Buvau labai liūdna. Taip atėjo ir žiemos šventės. Buvo Kalėdos. Visą dieną su manimi buvo mano šeima, tačiau artėjant vakarui visi išvažiavo namo, nes gyveno kitame mieste nei ligoninė.
Nors ir džiaugiausi, kad artimieji mane aplankė, tačiau širdyje buvo liūdesys. Negana to, jau pora dienų nebuvau sulaukusi jokio skambučio iš sužadėtinio. Sulaukdavau iš jo tik trumpų žinučių, kad negalįs kalbėti ir paskambinsiąs man vėliau. Buvo labai liūdna, gailėjau savęs. Galvojau, kad esu pačiame dugne. Tačiau man tik taip atrodė. Į visišką dugną nuleido mano mylimasis.
Šv. Kalėdų vakarą sulaukiau jo žinutės, kad jis „viską apgalvojo“ ir suprato, jog nemato mūsų gyvenimo kartu. Jis nori turėti sveiką žmoną, kuri galėtų būti pilnavertė sutuoktinė ir pagimdytų jam vaikų... Jau ir taip viskas buvo blogai, o dar šito betrūko.
Gulėjau palatoje viena, jau buvo vakaras, tamsu... Nieko nebuvo šalia. Tėvams ir draugams nenorėjau skambinti, nes jiems ir taip buvo sunku vis klausyti manęs, „liūdesėlio“.
Jaučiausi tokia vieniša. Pats vienišiausias ir nelaimingiausias žmogus visame pasaulyje.
Pro šiek tiek pravertas palatos duris sklido šviesa iš koridoriaus. Visas personalas buvo namuose su šeimomis, šventė Kalėdas, skyriuje liko tik budintys... Buvo tylu, nieko nesigirdėjo aplinkui. Ir aš tyliai (bent man taip atrodė) verkiau savo lovoje... Kažkur tolimoje pasigirdo koridoriuje aidintys žingsniai. Mačiau pro pravertą durų tarpelį sušmėžuojant ilgą baltą chalatą...
Žingsniai nutolo, o aš toliau liejau gailias ašaras... Po kiek laiko vėl pasigirdo ataidintys tie patys žingsniai. Bet man buvo nė motais, toliau verkiau. Koridoriuje sušmėžavo baltas chalatas ir pradingo, tačiau po kelių akimirkų palatos durys atsidarė ir įėjo jaunas vyras baltu chalatu. Pro ašaras net gerai neįsižiūrėjau jo veido. Jis prisėdo ant lovos krašto ir ėmė mane kalbinti.
Nebuvau linkusi atsiverti svetimiems žmonėms, bet tą kartą po truputį išliejau visą širdį... Nežinau, kiek laiko truko mūsų pokalbis, tačiau ganėtinai ilgai... Net kai suskambo jo mobilusis ( skambino jo žmona, pasiteirauti, kas nutiko, kad jis dar negrįžo į namus. Pasirodo, kad jis buvo konsultantas iš kito skyriaus ir prieš darbo pabaigą atėjo pakonsultuoti paskutinį pacientą mūsų skyriuje, tačiau beeidamas koridoriumi pirmyn, o po to atgal, išgirdo tylų verksmą... Prisipažino, kad širdis neleido tiesiog nueiti ir nepasiteirauti, kas nutiko).
Jis buvo tarsi likimo man siųstas pačią sunkiausią akimirką, lyg šviesa pačią tamsiausią naktį. Šis gydytojas-konsultantas (net nežinau jo vardo) suteikė man vilties, kad viskas bus gerai. Jo pasakyti žodžiai man giliai įstrigo į širdį: „Tu pati esi stebuklas, kad išgyvenai. Stebuklas yra tavo viduje. Jei labai norėsi ir kantriai dirbsi, tu vėl galėsi daryti, ką darei anksčiau.“
Galiausiai jis privertė mane jam pažadėti, kad nepasiduosiu, o atkakliai kovosiu. Įrodysiu, kad aš galiu, kad kiti yra neteisūs. Jis paragino mane naudoti kaip motyvaciją mane metusį sužadėtinį, darbdavius, kuriems buvau nebereikalinga, draugus, kurie pamiršo mane, ir tą gydytoją, kuri pareiškė, kad man nebėra vilties... Konsultantui išėjus, širdyje buvo taip gera, ramu.
Neilgai trukus užsnūdau. Sapnavau, kad esu sveika, jog vėl dirbu savo mėgstamą darbą, man sekasi. Sapne mačiau plevėsuojant vieną iš Skandinavijos vėliavų... Pabudusi ryte buvau lyg kitas žmogus, tvirtai žinojau, kad man pavyks. Sukaupusi visas jėgas, be jokios pagalbos, nors ir svyruodama, iš lėto, prisilaikydama sienų ir lovos krašto nuėjau iki palatos durų.
Šis pasivaikščiojimas nesibaigė labai sėkmingai – pasiekusi tikslą parkritau ir prasiskėliau galvą. Bet aš žinojau, jog man pavyks. Sunkiausi buvo pirmieji metai. Vėliau buvo dar vieni metai, po to dar kiti, ir dar... Bet kantrus ir sunkus darbas davė savo vaisius. Aš ne tik kad sugrįžau į įprastą gyvenimą, aš susikūriau dar geresnį gyvenimą!
Nors iki dabar jaučiu avarijos pasekmes, kūnas nėra toks, koks norėčiau, kad būtų, tačiau galiu mėgautis visais gyvenimo malonumais. Negana to, sugrįžau dirbti į savo sritį ir ne tik kad ne Lietuvoje (čia aš buvau nereikalinga, ir tas man dar labiau išėjo į naudą) – dirbu vienoje iš didžiausių šios srities firmų Skandinavijoje! Be to, esu viena iš lyderių savo firmoje!
Beje, prieš kurį laiką buvau atsitiktinai sutikusi Lietuvoje savo ex-sužadėtinį. Visas susibaigęs, susenęs, net žilų plaukų atsiradę. Pasirodo, jis buvo vedęs, bet žmona jį paliko dėl kito ir dabar abu kovoja dėl vaiko, turto...
O aš žydžiu. Esu kaip niekada laiminga! Artimieji mane net ėmė vadinti „šypsenėle“. Tad labai tikiuosi, kad mano pasakojimas įkvėps kitus, kurie yra patekę į panašią situaciją. Jūs esate stebuklai! Tik turite patikėti savimi! Labai noriu padėkoti, kurie manimi tikėjo ir palaikė, bet dar labiau ačiū tiems, kurie mane buvote nurašę! Ypatingą ačiū siunčiu tam konsultantui, kuris išmainė Kalėdų vakarą/naktį su šeimą į pokalbį su ligone (tikiuosi, jis perskaitys šitą laišką).
Džiaukitės gyvenimu ir mylėkite kiekvieną dieną! Siunčiu meilę ir šiltą apkabinimą visiems tiems, kuriems to dabar trūksta.
Konkurso „Mano Kalėdų stebuklas“ nugalėtojai bus apdovanoti 200 eurų parduotuvės „Hiatus“ čekiais.