Tuomet mums buvo gal kokie 17 ar 18 metų. J., D. ir aš mokėmės viename is sostinės technikumų, buvome kurso draugės ir dažnai laisvalaikį leisdavome kartu.
Kartą mano namuose buvo „plotas“ – na, suprantate, kai tėvai išvažiuoja ir palieka savo paauglius vaikus namuose vienus. Paprastai paaugliai, turintys „plotą“, prisivesdavo draugų ir surengdavo smagų vakarėlį. Bet mums trims toks laisvalaikio leidimo būdas nebuvo įdomus – kur kas įdomiau buvo naktį surengti būrimo seansą.
J. ir D. atėjo pas mane apie 22 val. ( burtis juk reikia naktį, tada viskas efektyviau!), atsinešė žvakių. Pradėjome ruoštis seansui. Kambaryje ant grindų pastatėme nemažą veidrodį, jį atrėmėme į spintą, iš kairės ir dešinės prie jo pastatėme po žvakę, jas uždegėme ir, aišku, užgesinome šviesą. Tada visos atsigulėm ant pilvo ir pradėjom žiūrėti į veidrodį. Laukėme, kas bus toliau.
Ogi nieko. Gulim, gulim, jau ir šonkaulius pradeda skaudėti. Tai viena susijuokia, tai kita. Bandom toliau. Susikoncentruojam labiau, jau nesijuokiam. Vis tiek nieko. Tuomet D. sako: „Reikia kambaryje prie veidrodžio palikti vieną žmogų, o kitoms išeiti.“
D. ir palikom. Mes su J. išėjom į koridorių, uždarėm duris, sėdėjom tyloje ir laukėm. Sėdėjom ilgokai. Jokio garso neišleidom, bet joks neatsklido ir iš kambario. Tyla jau pradėjo darytis šiurpoka, todėl nusprendėm atidaryti duris ir pažiūrėti, kas gi ten vyksta.
Tylutėliai pravėrėm duris, D. kėlėsi nuo grindų – buvo rimta ir kažkokia sutrikusi.
„Nieko nemačiau, – pasakė. – Na, gal tik kažkokį rūką, lyg debesį.“
Po to vieną kambaryje palikome J. Ir vėl sėdėjom ausis ištempusios, gaudėm nors kokį garsą... Tačiau neilgai, nes iš kambario pasigirdo juokas. Greit pradarėm durris. J. sėdėjo ant grindų ir juokėsi, sakė: „Oi, kokią šypseną mačiau!“ Paklausėm, kieno, atsakė: „Nežinau, bet šypsena nuostabi.“
Susižvalgėm. Kažkaip juoktis nesinorėjo. Dabar jau turėjau eiti aš. Kai durys atsidarė, atsiguliau ant grindų, žiūrėjau į veidrodį ir mintyse prašiau, kad parodytų, už ko ištekėsiu.
Iš pradžių mačiau tik rūką, lyg kokį keliuką ir staiga – uniforma su antpečiais! Tai truko tik sekundės dalį. Veido nemačiau, o gal jo ir nebuvo. Išsigandusi atsistojau, išėjau į koridorių, kur mane pasitiko keturios įdėmiai žvelgiančios akys. Tuo momentu lauko durų spyna tik trakšt... Visos sustingom iš siaubo, bet tai buvo tik mano brolis, apie kurį buvome visai pamiršusios.
Pamatęs mus pasakė: „Ko čia žiūrit, čia gi aš, ne koks krokodilas! Tikriausiai jau prisibūrėt.“
Nuvilnijo juokas ir mes grįžome į realybę.
Užkaitėme kavos, padarėm kavos pertraukėlę, kurios metu bandėme įkalbėti brolį dalyvauti spiritizmo seanse. Brolis – metais už mane jaunesnis. Jis gėrė kavą, švelniai iš mūsų šaipėsi, tačiau, draugių nustebimui, dalyvauti neprieštaravo.
O dabar – antra dalis. Susėdom visi, dabar jau keturiese, virtuvėje, prie stalo. Pasiruošėm didelį baltą popieriaus lapą, kurio pakraščiais surašėm vienoj pusėj – abėcelę, kitoj pusėj -skaičius nuo 1 iki 9, viršuj ir apačioj žodžius „Taip“ ir „Ne“. Radom porcelianinę lėkštutę, ant kurios nupiešėm rodyklę. Lėkštutę pakaitinom virš žvakės liepsnos, sudėjom ant jos pirštų galiukus ir pradėjom „kviesti dvasias“.
Rodyklėlė sudėliodavo žodžius labai greitai. Atsakymai į klausimus dažnai būdavo labai juokingi. Pavyzdžiui, į klausimą „Kur tu dabar esi?“ gavom atsakymą „Duoninėj“. Daug klausinėjom ir daug juokėmes. Po to, kai mes, merginos, sužinojom, kad visos ištekėsim būdamos 19 metų bei kiek turėsim vaiku, pasakiau broliui: „O dabar tu paklausk, kelių metų vesi!“
Atsakymas atskriejo žaibiškai: „18.“
Dabar jau leipom juokais. Neatsiliko ir mano brolis.
Nuo tos burtų nakties praėjo jau daug metų. Daugiau tikriausiai mes ir nesibūrėm, nes atėjo pavasaris, baigėm mokslus. Pirmoji (tuo po technikumo baigimo) ištekėjo J. Vasarai baigiantis ištekėjau aš (tikrai 19 metų ir tikrai už kariškio). Netrukus vedė mano brolis (būdamas 18 metų!).
Reikia pripažinti, kad visos šios santuokos po kelių metų subyrėjo. Kaip klostėsi mūsų draugės D. gyvenimas pasakyti negaliu, nes ji, gavusi darbą, išvažiavo į kitą miestą ir mūsų ryšys nutrūko.
Ar visa tai buvo burtų rezultatas, ar tik sutapimai – sunku pasakyti. Dabar gyvenam savo gyvenimus ir apie tai tiesiog negalvojam. O kaip atrodo jums?