Aš – ne užsienietis, aš – lietuvis, dirbantis lietuviškoje įmonėje, perbėgusioje iš Lietuvos į Europą. Kad nebūčiau apkaltintas nacionalinės nesantaikos kurstymu, pas mus dirbančių vairuotojų tautybių neminėsiu.
Paskutiniu metu prasidėjo masinė psichozė apie nelaimingus skriaudžiamus vairuotojus. Dešimtmečiais viskas buvo gerai, dabar staiga pasidarė viskas blogai. Laimei, tų nelaimingų ir nepatenkintų – mažuma.
Lietuvoje dirba apie 50 tūkstančių vairuotojų, o nelaimingų ir nuskriaustų – koks tūkstantis, gal pora. Profsąjunga galėtų pateikti tikslesnius duomenis, tačiau mažas garsiai rėkiantis akmenukas dažnai didelį vežimą apverčia.
Iš patirties galiu pasakyti, apie 70 proc. vairuotojų – puikūs žmonės, profesionalai, dirbantys, uždirbantys ir nekeliantys triukšmo. Apie 20 proc. yra tie, kurie nelabai sugeba dirbti vairuotojais, bet stengiasi ir nėra piktybiniai. Juos tiesiog reikia ganyti ir tada jie padaro tai, ką reikia.
Likę 10 proc. – tai tie, kurie girtuokliauja, laužo mašinas, gadina krovinius, pramiega pakrovimus, iškrovimus, palieka aikštelėse mašinas, parduoda degalus ir kelia pavojų aplinkai. Išmesti iš darbo jie skundžiasi visoms instancijoms.
Būtų mano valia, tokių kenkėjų pavardes surašyčiau į viešą internetinį puslapį, kad visi matytų ir pasisaugotų tokių darbuotojų.
Kaip įrodymą apie tokius veikėjus pateksiu keletą pavyzdėlių iš mūsų įmonės. Iš karto pasakysiu, kad didžioji dauguma mūsų vairuotojų yra pagarbos verti ir sulaukia jos iš valdžios. Laiku gauna atlyginimą, dienpinigius, premijas, vadovybė tolerantiškai atsižvelgia į pasitaikančias nesėkmes, padeda spręsti asmenines problemas ir t. t.
Tačiau pasitaiko vairuotojų, kurie transporto įmonėms baisesni už bet kokius patikrinimus.
1. „ Gražus vyras“
Kai jis įsidarbino, taip ir norėjosi pasakyti tai, ką sako vienam iš mūsų politikų, – gražus vyras. Švarus, tvarkingai apsirengęs, mandagus, nesikeikė, bet išreiškė pageidavimą dirbti tik su šaldytuvais. Tuo metu buvo tokia galimybė, tad vadovybė atsižvelgė į gražuolio pageidavimą. Bet man jis pasirodė įtartinai saldus.
Tas saldumas dar labiau sukėlė įtarimų, kai reikėjo priekaboje pakeisti lemputę. Tą darbą sugeba atlikti ir mano žmona, o jis perdėtai maloniai kreipėsi į mane. Tikriausiai norėjo, kad prieš jį priklaupčiau.
Ką padarysi, kartais lengviau priklaupti ir pačiam pakeisti lemputę, nei leistis į beprasmiškas diskusijas. Po kiek laiko pasikeitė darbų pobūdis ir reikėjo keletą dienų padirbėti tentine priekaba. Nors tai – ne mano kompetencija, bet ir man teko išklausyti gausybę mandagių priekaištų.
Vadyba nesugebėjo įkalbėti gražuolio prisikabinti tento, tad teko tą priekabą duoti kitam, paprastesniam vairuotojui. Gražus vyras liko dirbti su šaldytuvais, nors sutartyje, kurią pasirašė, niekur nebuvo įrašyta, kad dirbs tik su jais.
Greitai mus pasiekė informacija, kad jis darosi vietinės kuopelės lyderiu ir kursto vyrus nepaklusti, nes jo netenkino atlyginimas ir kartais pasitaikantis naktinis darbas. Mūsų įmonės vairuotojų atlyginimas yra didesnis už Lietuvos vairuotojų maksimumą, nors jie dirba tą patį darbą kaip ir dauguma vairuotojų.
Šis pilietis norėjo išskirtinio dėmesio, padidinto atlyginimo ir švaraus darbo. Neilgai jis su mumis darbavosi. Gražiai pradėjęs, negražiai užbaigė. Sekmadienio vakarą buvo suplanuotas pakrovimas. Apie pietus paskambino ir pasakė, kad nevažiuos, nes yra dar neišsiblaivęs.
Vadovybė atsižvelgė į vairuotojo sąžiningumą, pasiuntė kitą mašiną ir mandagiai pasikalbėjo. Po pokalbio su vadovu vairuotojas pažadėjo pirmadienį būti darbingas. Juo patikėjo ir suplanavo kitą reisą pirmadienio popietei.
Maža ką, gal žmogus per savaitgalį truputį neapskaičiavo, pirmadienį bus viskas gerai, pirmą kartą galima ir atleisti.
Deja, apie pietus paskambino ir pasakė, kad jis palieka mūsų įmonę. Iki vakaro palauks naujo vairuotojo, o jeigu jo nebus, mašiną paliks likimo valiai.
Teko skubiai 400 kilometrų vežti kitą vairuotoją. Vienas dalykas šiek tiek paguodė, kad mašiną „gražus vyras“ pridavė tvarkingą.
2. Alkoholinė trijulė
Jei sistemoje matydavome, kad tie trys veikėjai savaitgalį leidžia kartu, tai pirmadienio laukdavome su nerimu. Juk nevažinėsi į kiekvieną aikštelę tikrinti, kaip vyrai leidžia savaitgalius. Bet ir taip susidarydavo vaizdas, ką veikia ši trijulė.
Vieną pirmadienio rytą nė viena iš tų trijų mašinų nepajudėjo pasikrauti, o vairuotojai neatsakinėjo į skambučius. Vadovas įpykęs pasiūlė iškviesti policiją, bet persigalvojo, nes geriau prarasti pakrovimus, nei pakliūti į policijos suvestines.
Tik apie pietus vyrai teikėsi paimti į rankas telefonus. Garsiai reiškė pasipiktinimą ir kaltino vadybą, kad ji planuoja darbus tada, kai jie nenori dirbti, o nori gerti. Vieną atleido tik grįžusį į bazę, nes tai buvo ne pirmas kartas, antras pats pabėgo, nes gavo tentinę priekabą, o trečias sumokėjo baudą ir valdžia paliko dirbti tikėdamasi, kad nelikus sugėrovų žmogus pasitaisys.
Nepasitaisė. Netrukus nežinomais tikslais nukrypo nuo maršruto ir nuvažiavo į nedidelį miestelį. Ten apsisukdamas nudraskė vilkiko apatines bamperio plastmases, nuplėšė laiptelį, sugadino padangą ir dar išvertė kaimiečio tvorą.
Tvora sena, supuvusi , bet ji – kaimiečio tvora. Paskambino vadybai. Kaimietis ramiai paprašė duoti 200 grynaisiais ir jis nereikš jokių pretenzijų. Vadyba paprašė vairuotojo sumokėti, bet pastarasis pareiškė, kad čia ne jo problema, kad tai turi mokėti draudimas, ir dar paburnojo ant nukentėjusio, jog tas „ne vietoje pasistatė tvorą“.
Po kelių dienų atėjo sąskaitą už tvorą – 2000 eurų. Mašinai grižus į bazę mechanikas paprašė „neužgerti“, nes ryte reiks nuvairuoti mašiną į servisą. Nesugebėjo pakentėti. Mechanikas ryte radęs vairuotoją „gatavą“, pats su savo kortele nuvairavo į mažą servisą, kuriame automobilius tvarkydavo greitai ir pigiai.
Kol mašiną tvarkė, girtuoklis sėdėjo kabinoje. Mechanikas liepė, kai viską sutvarkys, nevažiuoti – laukti kabinoje, o pats trumpam nulėkė kitų reikalų tvarkyti.
Po kiek laiko grįžęs mašinos servise neberado. Serviso darbuotojai sutvarkė ir nesigilino, kas ten sėdi kabinoje. Pasakė, kad gali važiuoti, šefas sumokės vėliau. Vairuotojas neturėjo noro laukti mechaniko, tai girtas ir su svetima kortele parvažiavo į bazę. Netoli, tik 10 kilometrų, bet pasekmės galėjo būti labai liūdnos.
Atleido tą pačią dieną, o tas pradėjo „ieškoti teisybės“. Įsikalė į galvą, kad jį neteisėtai išmetė. Ir tai – tik keletas gan laimingai pasibaigusių istorijų. Galėčiau daug parašyti apie sudaužytas mašinas, pakištas po žemais tiltais priekabas, dėl žioplumo ar neatidumo apgadintas mašinas, išvirtusius krovinius...
3. Visi likę – nuskriausti
Vis dažniau skamba profsąjungos pareiškimai apie jos ginamus nuskriaustus vairuotojus. Kiek jų? Ar jūs esate tikri, kad jie neprivirė panašios į aprašytas ar dar kartesnės košės?
Įmonę lengva patikrinti, apšmeižti, atimti licencijas, palikti be darbo šimtus rimtų darbuotojų. O kaip patikrinsi vairuotojus, esančius toli nuo įmonės, vadovybės? Vakaruose į aikšteles kartais atvyksta kontrolė, duoda papūsti ir gali iškrapštyti lauk iš kabinos, nes mašina yra darbo vieta, kurioje negalima vartoti alkoholio.
Nors tai vyksta retai, bet vis šiokia tokia kontrolė, o kas kontroliuos, kai vyrai miegos viešbutyje? Valytoja, administratorius? Ten bus visiška laisvė.
Kas vyksta „susibėgimo į viešbučius“ metu, aiškiai pademonstravo pandemijos metu juose gyvenę izoliuoti piliečiai. Net premjeras nesusilaikė nuo aštraus, bet teisingo apibūdinimo. Geriau tam tikros tarnybos atliktų savaitgalinius patikrinimus aikštelėse, o ne varytų vairuotojus į viešbučius. Jei nevairuoja, iki 0,5 promilės galima leisti. Jei daugiau – baudos, atimami rakteliai ir pranešama įmonei.
Pabaigoje – paprasti klausimai, kodėl dėl mažumos neatsakingų vairuotojų, pridarančių tūkstantinius nuostolius, turi kentėti gerai dirbantys? Kodėl didelė dalis pinigų turi keliauti ne vairuotojų atlyginimams kelti, o nuostoliams padengti? Ar yra kokia organizacija, kuri gintų darbdavius nuo tokių transporto sistemos kenkėjų?