Gimiau iš karto po vidurdienio. Sako, jog diena buvo saulėta ir šviesi. Nors rudeniškai trumpa, tačiau teikianti viltį. Diena, kurios nekantriai laukė ir tėvai, dar prieš mano gimimą suskubę rūpintis vaikiška mantele ir reikalingais būsimos kelionės dokumentais.
Laikraščio fotografas ilgai nelaužė galvos – valdžios paprašytas nuskubėjo į arčiausiai esančius Vilniaus gimdymo namus ir įamžino pirmą pasitaikiusį plačiaskruostį. „Kad negaištume laiko“, - sakė jis. Tai kas, kad reikalingas vaikas dar net negimęs, o svetimo mažylio veido bruožai kelionės dokumente vėliau pasienyje gali sukelti įtarimų.
Mama nerimavo ne tik dėl skrydžio lėktuvu, bet ir dėl paties kūdikio. Kodėl ji naujagimį, kaip patarinėjo pareigūnai, turėtų palikti Lietuvoje giminaičiams, o pati su vyru ir sūnumi išskristi? Pagaliau jei ir būtų leista su ką tik gimusiu vaiku išvykti - kaip gyventi, jei judėjimas tolimame krašte bus ribotas ir griežtai kontroliuojamas... Jei būsime saugomi dieną naktį, dėl šventos ramybės ir netikėtumų.
Žinia apie mirties nuosprendį „Vilniaus brigados“ vadeivai Borisui Dekanidzei, davusiam nurodymą nušauti „Respublikos“ leidėją Vitą Lingį, apskriejo visą pasaulį. Jį nušaus, pakars ar pasodins į elektros kėdę? Nejau Lietuvos valstybė leis įvykdyti barbarišką žudymo veiksmą? Teismo verdiktą aptarinėjo visi - vieni dėkodami teisėjams ir žurnalistams už principingumą, kiti – juos koneveikdami.
Policija nesnaudė: įrašinėjo Dekanidzės pokalbius, sekė laisvėje esančius bendrininkus. Pareigūnų surinkta informacija, kad po nuosprendžio paskelbimo „Vilniaus brigada“ planuoja naujas žudynes ir pirmiausia ketina suvedinėti sąskaitas su neįtinkančiais žurnalistais, buvo gauta likus porai savaičių iki mano gimimo. Sakoma, jog klausydamiesi Lukiškėse kalinto mafijozo pokalbių, pareigūnai nugirdo net būsimų aukų pavardes.
Tėtis, dirbdamas „Respublikos“ teisėtvarkos skyriaus redaktoriumi, kovinį ginklą nešiojosi nuo pat Vito Lingio žudynių dienos. Jį apginklavo Vidaus reikalų ministerija, prieš tai apmokiusi kaip elgtis grėsmės atveju. Net ir eidamas gulti pistoletą jis pasidėdavo šalia lovos, nuolat pabusdamas ir savaip vertindamas pašalinių garsų kilmę. Mama pasakoja, kad jis nebuvo geras šaulys. Tačiau susiruošęs į darbą redakcijoje, užsikabinęs po švarku odinį dėklą su pistoletu ir šoviniais, jautėsi esąs saugesnis.
Veikiausiai nieko blogo nesitikėjo ir tėčio bičiulis Vitas Lingys. Sunku galvoti apie mirtį, kai tau tik trisdešimt treji. Kai dar tik išauš rytojus, kupinas vilčių ir atradimų... Kai prieš akis – dešimtmečiai mėgstamo žurnalisto darbo, džiaugsmo kupinos akimirkos su šeima. „Jie - bailiai. Jie nedrįs mūsų liesti. Juk vietoje vieno nužudyto žurnalisto – ateityje dirbs šimtas, gal net atkaklesnių ir principingesnių“, - Vito Lingio žodžius, pasakotus bendradarbiams, prisimena tėtis.
Skrydis iš Vilniaus į Londoną man buvo pirmasis. Sulaukus vos kelių dienų. Drauge su tėvais, Laima Lingiene ir jos dukra bei Tomkų šeimyna. Skrydis, turint konkretų tikslą – apsisaugoti nuo galimo nusikaltėlių keršto.
Sako, jog dėl vietos stygiaus iš anksto parūpintame ir saugomame bute miegojau krepšyje ant grindų, prie nakčiai įjungto radiatoriaus. Dienomis – sūpuojama ant rankų traukiniuose ar automobiliuose. Miegojau saldžiai, netrikdydama ramybės. Miegojau ničnieko nesuvokdama, kodėl aš svetimame krašte, atgabenta čionai netikėtu laiku ir netikėtomis aplinkybėmis.
1993-aisiais mano tėtis žurnalistas Virginijus Gaivenis už drąsą ir principingumą apdovanotas pirmąja Vito Lingio premija. Iš karto po to – Vinco Kudirkos ir brolių Bobelių premijomis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emilijos Gaivenytės rašinys – vienas iš Jaunųjų žurnalistų konkurso laimėtojų. Šis konkursas - kasmetinės Žurnalistikos instituto šventės „leŽuDi“ renginio dalis. Primename, kad Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto studentų organizuojamas vyksta šių metų gegužės 7-10 dienomis. Šiemet šventė skirta prisiminti dėl savo profesinės veiklos nužudytą žymų žurnalistą Vitą Lingį.