Turiu vyrą. Su juo susituokę esame ne taip ir seniai, pusę metų. Santykiuose esame kelis metus kartu. Kai susipažinome, įsimylėjome ir viskas buvo tiesiog puiku. Tiesa, pasakius, niekada negalvojau, kad mane ištiks tokia gyvenimo bėda.
Mūsų santykiai buvo visada gražūs. Sutarėme gerai, daug bendraujam. Apsigyvenom kartu. Vyko piršlybos, na, o po kiek laiko įvyko vestuvės. Atrodytų kaip ir viskas įprasta ir normalu. Tačiau visas šitas grožis, kuri iš išorės atrodo gyvenimiška idilė, pasikeitė po vestuvių.
Praėjus kiek laiko po vestuvių, po vieno draugų pasisėdėjimo, mano vyrui pasidarė bloga. Bet bloga ne taip, kad nuo išgerto alkoholio kiekio, bet kažkaip kitaip. Jis pradėjo kliedėti, jį ištiko traukuliai. Nieko nelaukus išvežiau jį į ligoninę, tačiau tai ką sužinojau ligoninėje pakirto kojas, niekada nebūčiau net įtarus.
Pasirodė, mano vyras – narkomanas. Ši žinia mane tiesiog apstulbino. Kol gyvenome kartu, bendravome, susitikinėjome, niekada nebuvau įtarus, kad jis yra priklausomas nuo narkotikų. Nieko panašaus nesu mačius ir niekada net pagalvojus nebūčiau. Ligoninėje, kai jį medikai atgaivino nuo perdozavimo, jis man prisipažino, kad jau kelis metus yra vartojantis.
Labai jį mylėjau ir labai norėjau padėti. Žinoma, ši žinia buvo šokas, bet stengiausi surasti kiek įmanoma daugiau informacijos ir padėti jį gydyti. Užrašiau jį į reabilitacijos centrą, ten jame jis neužsibuvo. Išėjo pats nutraukęs gydymą. Prasidėjo konfliktai, jo dinginėjimas iš namų. Visi pokalbiai ir pažadai ėjo velniop. Labai daug nervų ir streso kainavo.
Po nuolatinių barnių ir nesėkmingų bandymų gydytis ir padėti, išvariau jį iš namų. Jis man neduodavo ramybės:laukdavo prie namų, skambinėdavo, prisiekinėjo, kad liausis vartojęs. Patikėjau, priėmiau atgal.
Tačiau kai susitaikėm, negyvenome kartu, mano buvo tokia sąlyga. Susitikinėjome, matėmės kiekvieną dieną, tačiau gyventi nebesiryžau. Iškėliau ultimatumą, kad arba jis gydosi, arba bus skyrybos.
Pastovaus darbo jis neturėjo, o jei ką uždirbdavo, viską išleisdavo svaigalams. Visgi prikalbėjau jį gultis į reabilitaciją dar kartą. Šį kartą jis joje išbuvo visą laiką. Po jos grįžo namo. Stengiasi jis labai. Sportuoja, ieškosi darbo, atsisakė draugų su kuriais vartodavo,lanko grupę, bet vis tiek man yra labai didelis bet... Pasijutau nebereikalinga. Viską darau viena, nes jis labai užsiėmęs savimi. O aš tokia jaučiuosi, kaip antram plane jeigu nedirbu pati einu sportuoti ar kartu su juo.
Jei koks savaitgalis tai mes nieko net neplanuojam veikti. Jis man nieko nepasiūlo, o aš irgi jam nieko nesakau. Prieš kelias dienas jis išėjo iš namų ir pranešė, kad po kelių dienų ateis pasiimti daiktus. Išėjo dėl to, kad neva aš dėl visko jam priekaištauju.
Žinau, kad ateities turbūt nebus, bet taip nenoriu būti viena. Tiek žmogui padėjau, o tapau jam bereikalinga. Nežinau ką daryti. Visiškai atidaviau žmogui viską, o jis man net ačiū nepasakė. Klausimas: ar viską taip ir palikti, ar stengtis dar išsaugoti šeimą?
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|