Sakau „nemokėjau“, nes aktyviau į pasimatymus vaikščiojau prieš kelerius metus (tada gal ir naivesnė buvau), tad ir istorija ši – ne dabartinių dienų.
Prasideda ji tradiciškai – sulaukiu laiško iš vyruko; su nuotrauka, aprašymu, viskas gerai. Nuotraukoje labai aiškiai jo veido nematyti, iš toliau nusifotografavęs, bet, kiek įžiūriu, vyras kaip vyras.
Pirmą laišką parašo įspūdingą: papasakoja apie save – kaip mėgsta keliauti, pažinti kitas kultūras, kaip daug skaito, domisi istorija, dirba automobilių srityje, vertina draugystę, gražius santykius. Žodžiu, skaitydama jau kone išgirdau skambant vestuvių maršus.
Pabaigoje laiško pasiūlė susiskambinti ir sutarti susitikti išgerti kavos, nes, jei kartais jis man netiktų ar nepatiktų, kam gi gaišti laiką.
Įsivaizduojat, jis nepasakė, kad jei vienas kitam nepatiksim, o jei JIS nepatiktų MAN, suprask, kad aš jau tokia tobula, jog iškart patikau. Naivuolė...
Jis man paskambino. Balsas buvo... hm... Na, ne toks, kokio tikėjausi, – prikimęs, gergždžiantis, bet tai ką čia kabinėsiesi prie žmogaus balso, aš irgi juk nesuokiu kaip vandenų sirena. Sutarėm susitikti kitą dieną.
Skambina jis man prieš susitikimą, sako: „Žinai, mano mašiniukas šaibom nuėjo, gal galėtum atlėkt iki manęs, nu nesuprantu, kas pasidarė, reiks tvarkyt vakare.“
Išsilavinęs... kultūringas... Šaibom parėjo? Na, gerai, tiek to.
Atvažiuoju prie jo namų (gal aš senamadiška, bet moteriai važiuoti pasiimti vyro per pirmą pasimatymą man kažkaip nelabai smagu... Na, bet mašina sugedo. Juk visko būna).
Įlipa jis į mašiną. Man dabar pačiai bėgt ar jį išmest? Tokia pirma mintis. Kieno ten nuotrauką jis buvo įdėjęs? Ar kiek efektų panaudojęs?
Žemas (tikrai ne 175 cm, kaip rašė), su džinsais ir treninginiu bliuzonu, prasmirdęs rūkalais, panagės pajuodusios (štai tas verslas automobilių srityje...).
Ir, negana to, su savim atsitempė... ne, ne gėlių. Didžiulę – net ne didžiulę, milžinišką – kuprinę. Ir, panašu, sunkią. Kas ten? Gal koks kirvis su maišu?
Gal jis serijinis žudikas, maniakas, dabar mane nugalabys? Palauk, palauk, bet juk aš vairuoju, niekur jis manęs nenusiveš. Aišku, dabar elgčiausi kitaip ir laiko negaiščiau, bet tada dar buvau labai mandagi.
Sako: „Labas, gražuole. O, tu tikrai tokia kaip nuotraukoj (tai ne, ne taip kaip tu, – pagalvoju). Kur važiuojam? Gal kavos? Ai, klausyk, prisiminiau (aha, tarsi būtų pamiršęs) – čia kupriniuką turiu, gal mes galim iki draugelio palėkt, turiu jam biškį detalų nuvežt. Pametėsi?“
Gerai, pametėsiu... Važiuojam pas draugelį. Pakeliui kalba jis, nes aš netekusi žado. Klausia, ko tokia nekalbi. Sakau, kad susikaupusi žiūriu į kelią. Tik tarstelėjau, kad nuotraukoj jis lyg ir kitaip atrodo...
„A, nu gal biškį, ten prieš kokius 5 metus daryta“, – atsako.
Faktas, kad ir tą pirmą laišką ne jis rašė... Gal koks draugas parašė, tai ir „štampuoja“ visoms iš eilės tą patį. Kažin ar jis bent savo vardą be klaidų moka parašyt...
Pametėjau iki draugelio. Paskambino jam, išėjo paimt „kupriniuko“. Draugas beveik toks pats, tik gal kiek baisesnis. Kur toliau? Sako: „Važiuojam į kolonkę.“
Net apsidžiaugiau: gal aš per greit nuvertinau vyrą, štai, įpils degalų moteriai, kad jau ji turi vairuotoju būt. Kaip smagu, bakas kaip tik pustuštis.
Atvažiavom, mašinų eilutė, sustoju. Jis išlipa, sako „tuoj“. Nueina į parduotuvę, grįžta su dviem tais degalininiais puodeliais kavos, vieną paduoda man.
Klausiu, kokia čia kava. „Nu kokia, paprasta, juoda, su pakeliu cukraus“, – juokiasi.
Ačiū, sakau, bet aš tokios nemėgstu. Pati nemėgstamiausia mano kava – juoda ir su cukrumi. Geriu su daug pieno ir be cukraus. Bet tai kaip nueiti į degalinę ir nupirkti bele ką? Gerai, kad dar kokios sasyskos bulkoj neatnešė.
„Tai tu dar benzo pilsi?“ – klausia. O dievai, jis net neketino man jo įpilt... Aha, sakau, reikia...
Įpyliau, važiuojam. Kažkur. O tas džiaugiasi, kad kaip gerai, susitikom kavos išgert, pakalbėt, dar kartu ir pas draugelį palėkėm.
(Primenu, kad tais laikais karantino nebuvo ir į kavines buvo galima eiti laisvai, išerti ne tik kavos, bet ir pavalgyti.)
Pasiūlė nuvažiuot į kokį parką pasivaikščiot. Pakeliui jis man sako: „Spėk, ką turiu kišenėj.“ O siaube, peilį? Nuodų? Bandau spėliot, kad gal kokių saldainių. Jis sako, kad geriau nei saldainių. Man jau neramu.
Sustojam aikštelėj netoli parko. Jis prasega savo treninginį bliuzoną ir vidinėj kišenėj (nežinojau, kad treninginiai bliuzonai dar ir viduj turi slaptą kišenę, gal jis pats pasidarė staigmenom nešiot) man parodo tą vadinamąja fleškutę – gertuvę.
Sako: „Truputį prie kavos stipresnio gėrimėlio paėmiau. Moterys gi mėgsta su kava.“ Net neklausiau, kokio. Akimirksniu mano galvoje gimė planas.
Nuėjom į parką, paėjėjom tolėliau nuo mašinos, aš staiga „prisiminiau“, kad mašinoj piniginę palikau, staigiai išbėriau: „Oi, klausyk, lekiu iki mašinos, pamiršau piniginę, dar kas išdauš stiklą, paims, palaikyk mano kavą, aš tuoj.“
Įbrukau tą puodelį jam į rankas ir bėgte į mašiną. Aišku, ne piniginės, o visu greičiu iš ten. Važiavau ir vis dariausi, gal atsiveja. Nors neturėjo su kuo, bet man jau buvo kone paranoja.
Sulaukiau „mielų“ žinučių: „Su.a, tu dar pasigailėsi.“
Nepasigailėjau. Nė kartelio.