Bet talentas kainuoja pinigus. Ir jei talentą priversi norėti laimėti, išeis maksimalus rezultatas. O kai tavo garaže stovi bent keli brangūs automobiliai, vis tiek kažkuris iš jų bus pranašesnis tam tikrą dieną, tam tikromis sąlygomis. Bet ar Eurolygos krepšinis eina tinkama linkme, kai kelios komandos turi savo dispozicijoje brangiausius ginklus, kurie gali iššauti, jei ne vieną dieną, tai kitą? Ir ar tada komandoje reikalingas treneris?
Pavyzdžiui, šviežiausias priešininkų strategas Pešičius. Ne kartą per pakartojimus buvo matomas jo išpūstas iš nuostabos veidas – maždaug „kokią čia nesąmonę metė į Žalgirio krepšį?“. Bet negi dabar sodinsi ant suolo Higginsą ir rėksi ant jo, jei tas mėto „lempas“ be derinio ir be sistemos, bet pataiko? „Barcoje“ iš esmės nėra jokio braižo, nes jo ir nereikia, kai tavo pagrindiniai pabūklai šaudo kaip iš natų iš bet kur, bet kaip ir bet kada. Ir dar paskui pats treneris save giria... Atseit, visi žino Pešičiaus sistemą ir ji veikia. Nemačiau aš čia nei sistemos, nei kad ji veiktų. Mačiau tik tiek, kad nykštukai kibo į atlapus milžinams ir vos neįveikė ir pinigų, ir talento, ir „sistemos“.
Galėtume tik pafantazuoti ką Šaras padarytų turėdamas neišsemiamus piniginius resursus. Nori Duranto? Imam. Juk tai kišenpinigius kainuoja. „Barcos“ sistemai taip. Mums, lietuviams, tokia utopinė mintis net nekyla. Ir klausimas, ar ji reikalinga? Mums reikia kovos, mums reikia verdančio venose žalio kraujo, mums reikia jausmo, kad turint širdį nėra neįveikiamų tvirtovių. Bet ar yra visam tam riba?
Pavyzdžiui, Formulės 1 sportas. Ar jis buvo įdomus anksčiau? O taip. Ar jis įdomus dabar? Nei kiek. Nes viena komanda dominuoja ir kitos net per kilometrą nepriartėja jau bene 4 ar 5 metus. Susidomėjimas mažėja, nes išeina panaši situacija kaip buvo kažkada su Kanados ledo ritulio rinktine – ji pasaulio čempionate žaisdavo tik finale vienas varžybas, nes nebūdavo prasmės žaidžiant su jais išiminėti ritulio iš savo vartų po 50 kartų. Koks tada tikslas kažkam dėl kažko varžytis, kai nugalėtojas aiškus dar net čempionatui neprasidėjus? Žinoma, šiuolaikiniame krepšinyje nėra tokio milžiniško atotrūkio tarp vidutiniokų ir pirmaujančių komandų, bet jau Eurolygos sezono starte gali būti tikras, kad minimum TOP 6 komandos aiškios ir visos jos disponuoja didžiausia pinigine suma. Na, gal šiek tiek išimtis yra tam tikros rusų komandos, kurios, švelniai tariant, taško lėšas į kairę ir į dešinę net nesuprasdamos, kad perka užsikirtusius, pasenusius ar nederančius tarpusavyje ginklus.
Bet ar galima kaip nors tai pakeisti? Kad išliktų intriga iki paskutinio turo ar tarkime CSKA pateks į TOP 8? Anksčiau Formulės 1 vadovai turėdavo kietą stuburą ir jei kažkokia komanda dominuodavo bent 2-3 sezonus, jie pakeisdavo taip taisykles, kad jos būtų labai nepalankios tai laiminčiai komandai ir jėgų balansas keisdavosi. Dabar to nebeliko. Aišku, krepšinis ne automobilių sportas ir čia taisyklių nekeisi. Bet neįvesi taisyklės, kad Higginsas, De Colo ar Mike James negalėtų mesti į krepšį, jei kita komanda pralaimi bent 5 taškais. Bet galvoju, gal ir galėtų atsirasti viena taisyklė, kuri padėtų sureguliuoti kovą ir neprognozuojamumą. Tada pasimatytų kiek veikia vienų ar kitų tam tikros sistemos.
Žinoma, tokiai taisyklei pasipriešintų „piniguočių“ klubai, bet Eurolygos vadovybei reikėtų susimąstyti ar jie nori kovos visose aikštelėse, visuose turuose, ar jie nori, kad trofėjus paeiliui dalintųsi „CSKA“, „Feneris“, „Real“, „Barca“ ir „Efes“. Kokia ta taisyklė? Ogi tokia, kad aikštelėje žaistų klubų biudžetų balansas, t. y. jei, pavyzdžiui, „Žalgirio“ biudžetas 11 milijonų eurų, tai priešininkų komandos žaidėjų esančių aikštelėje atlyginimų suma negali viršyti „Žalgirio“ biudžeto. Mirotičiaus alga 7 milijonai? Higginso 3 milijonai? Tada 3 likusių žaidėjų suma negali viršyti 1 milijono. Iš pirmo žvilgsnio gal ir keistoka taisyklė ir kaip ją kontroliuoti? Bet šiais laikais, kai toks technologinis amžius, skaičiukus tikrai galima susekti ir susidėlioti. Aišku, čia su sąlyga, jei nepradėtų mokėti algos kažkam „vokelyje“. Čia panaši taisyklė kaip vietiniuose čempionatuose, kad aikštėje turi būti būtinai du „čiabuviai“ žaidėjai.
Aišku, jei žiūrėtume į „Žalgirį“, galima pagalvoti, kad gal nereikia tokių taisyklių, nes mes ir taip galime nukalti ir „Real“, ir „Fenerį“, bet jei būtume sąžiningais, kiek kartų mes tai galime padaryti? 2 iš 10? 3? Ne daugiau. Mums, lietuviams, įaugę į kraują kovoti net tada, kai esame tikrai ne favoritai. Ir koks pasididžiavimo jausmas užplūsta, kai imame ir pastatome į vietą tuos piniguočius? Kitą dieną darbe ar šiaip gyvenime net spalvos ryškesnės būna. Bet reikia nepamiršti, kad mes turim Šarą. Tikros sistemos kūrėją, kuris nepaiso nei autoritetų, nei pinigų, nei talentų. Kuris minutės pertraukėlių metu skambina savo žaidėjams ir sako – „ALIO, kokį čia š... žaidžiat?“ Ir tokia jau tų paprastų, bet neprastų žaidėjų reakcija į telefono skambutį – REIKIA ATSILIEPTI.
Po tokio skambučio jie išeina į aikštelę ir daro ką girdėjo ragelyje ir kimba į atlapus realams, feneriams ar barcoms.
– ALIO?
– Mes už... Žalgirį!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!