Naktį pabudau susapnavusi baisų košmarą, kuris įvyko prieš porą metų. Reanimacijoje, prie mano lovos, mane ėdė slaugė už tai, kad mano vaikas atėjo į šį pasaulį ne natūraliai, o po Cezario pjūvio operacijos.
Prabudus trečią valandą nakties, daugiau užmigti nebegalėjau. Galvoje skambėjo slaugės pasakyti žodžiai: „Reikėjo pačiai pagimdyti, būtum dabar palatoje su vaiku ir vyru.“
Tie pasakyti žodžiai mane taip paveikė, kad juos atsimenu iki šiol, nors praėjo jau dveji metai. Ištarti šie žodžiai man lyg šiol skamba galvoje, kai jaučiausi fiziškai bejėgė ir bijojau. Nepajėgiau jai atgal nieko atsakyti, apsiginti, nes galvoje sukosi absurdiškos mintys.
Galvojau, kad slaugė dar man kažką iš pykčio gali padaryti fiziškai. Ji juk tuo metu fiziškai stipresnėje pozicijoje, o aš tik gulėjau lovoje ir negalėjau pajudėti.
Tie prisiminimai ir mintys grįžo iš sąmonės, nes šiuo metu mano močiutė guli ligoninėje. Močiutė prasitarė, kad kai ją atvežė į ligoninę, seselė ant jos šaukė. Močiutė papasakojo, kad seselei atsakė: „Vaikeli, o ką galiu aš padaryti, kad susirgau?“
Mano močiutė po sunkios operacijos, žmogus silpnas. Kyla toks retorinis klausimas – kokioje mes visuomenėje gyvename? Ar čia valdžia, ar mes patys, kurie esame sistemos dalis, ar gydytojai, seselės, sanitarai, kurie nuodija kitus, kuomet reikia empatijos ir supratimo?
Kur mes nueisime su tokiomis „piktžolėmis“ mūsų sistemoje? Į niekur. Nes tie žmonės, kurie dirba ir savo darbo nemyli visada bus ir jie nesupras, kokius negrįžtamus padarinius palieka kitų žmonių gyvenimuose. Juk galite nedirbti tokio darbo, kuris jums nepatinka ir yra nemalonus. Patikėkite, nuo to žmonėms ir visai visuomenei bus tik geriau.
Tikiuosi, kad bent vienas žmonių nemylintis medikas perskaitęs mano istoriją ir nuomonę pasirinks mesti ir nedirbti šio darbo sveikatos sistemoje, kad nebūtų žalojami žmonių gyvenimai, kurie tik kreipiasi pagalbos ir neturi svarbiausio – sveikatos.
Savo pasakojimus ir istorijas siųskite pilieciai@delfi.lt