O aš esu dėkinga visiems gydytojams, kurie buvo, yra ir bus mano gyvenime. Ir pritariu pilnai, kad geriausia padėka medikui – šypsena. Bet ta šypsena turi būti nuoširdi ir einanti iš širdies gelmių. Tačiau suprantu, kad visur visokių yra. Juk iš šeimoje augdami vaikai užauga skirtingi...
Matyt, esu laimės žmogus, kuris pakliuvęs į gydytojo rankas, jautiesi saugus ir net jei nedavė jokio kyšio. Nuo pat mažens su gydytojais teko draugauti labai dažnai ir net dabar, kai jau esu mama, tenka bendrauti ne ko mažiau.
Nežinau, kaip kalbėčiau, jei būtų nutikę taip, kaip kitai skaitytojai, kurios požiūris į gydytojus yra neigiamas, kuri rašo, kad jei nieko neduosi – nieko negausi... Neva, jei nieko vertingesnio neduosi, su tavimi, vargšu ligoniu, net nekalbės...
Na, mano gyvenime visko buvo, pasitaikę ir keli pikti gydytojai, bet turbūt tas pyktis ir yra iš to, kad jie tikrai daug dirba... Ir ne tik dabar, pandemijos laikotarpiu. Bet tie „pikti“ gydytojai buvo tik keli, o visi kiti – nuostabūs... Man keista skaityti tokį neigiamą laišką apie tuos, kurie mus gelbsti, kurie tikrai stengiasi dėl mūsų, kai esame jų rankose.
Pasakysiu sąžiningai. Esu išgyvenus ir operacijas, ir iš mirties gniaužtų, mano dar jauną gyvybę ištraukė, ir mano vaiko, kuris vos nemirė, ir niekad jokio vokelio nesu davusi. Tačiau visada šypsojausi plačiai ir iš visos širdies. O ta šypsena buvo natūrali ir sąžininga, nepadirbta. Jei tai laikysime kyšiu, tai didžiausias mano kyšis – šokoladas.
Dabar net susimąsčiau, gal tiesiog esu laimingas žmogus, kurį Dievas saugo ir globoja, kurį veda tik į saugias rankas?
Taip, operaciją turėjau ne vieną, ir tikrai girdėjau, kad reikia duoti tam ar anam. O man – tai, kuri niekad neima kyšio iš kitų – neįmanoma. Nežinau, kaip duoti kitam, tiesiog to nemoku. Ir nesvarbu, ar tai man pažįstamas gydytojas, ar tai specialistas, pas kurį pakliuvau pirmą kartą, – nė vienam nesu davus nė cento. Ir nė vienas iš jų nenusisuko, neužtrenkė durų prieš nosį.
Ir visai neseniai, prieš kelias dienas, man vėl atliko operaciją. Labai jaudinausi. Ir ką jūs galvojate? Praėjo operacija, išoperavo, rūpinosi, globojo, saugojo, aiškino ir taip toliau, ir jokio kyšio nedaviau. Tiesiog patekau į rankas tų, kurie dirba pagal duotą priesaiką. Tai buvo, beje, Santaros klinikose, F korpuse. Gydytojai nuostabūs, slaugytojos puikios, rūpestingos. Visada su šypsena, su puikia nuotaika. Turbūt šiems žmonėms mažai šypsojausi, tačiau ir to daryti negalėjau iškart po operacijos, išlemenau tik „ačiū“. O jie kiekvieną dieną, nuo pat ankstyvo ryto ateidavo, pasižiūrėdavo, paklausdavo, kaip ir kas. Į visus klausimus atsakydavo ramiai, aiškiai, nes juk nesu medicinos darbuotoja.
Jau nekalbu apie Vilniaus Santariškių vaikų konsultacinės poliklinikos gydytojus, apie vaikų onkohematologijos skyrių, Antakalnio vaikų ligoninę. Čia išvis dirba ne gydytojai, o angelai.
Tiesiog linkiu skleisti šypseną ne tik gydytojui, o ir sutiktam žmogui...