Gal galima kažkiek pateisinti siaubą, kai kariai žūva fronte, bet kai nepaskelbto karo aukomis taikiame mieste tampa eiliniai piliečiai – sunku rasti paaiškinimą. Prieš daug metų ir man teko būti panašaus, bet gal ne tokio tragiško, įvykio liudininku.
Baisi ir slapta tvarka
Sovietinėje armijoje tarnavau Kaliningrado srityje, raketiniame dalinyje. Kiek pamenu, jos buvo nutaikytos į „kapitalistinę Europą“. Dalinys buvo nemažas, karių buvo įvairių tautybių, bet dauguma sudarė pabaltai, ukrainiečiai ir rusai. Iš pietiečių buvo vienetai, jie daugiausia trynėsi prie ūkinės dalies.
Iki šių dienų puikiai prisimenu labai stipriai pasireiškiančią dedovšiną – kitaip tariant, nestatutinius kareivių santykius. Mūsų kariniame miestelyje buvo trys didelės triaukštės, dar vokiečių statytos kazarmos (gyvenamosios patalpos). Vakarais, po 22 valandos, jose nelikdavo nė vieno karininko. Žemesnio rango karininkai, o dažniau – praporai (puskarininkiai), budėdavo tik atitinkamuose postuose. Naktimis kazarmose viešpatavo seniai, o vadovybė į tuos dalykus per daug nesikišo.
Skųstis kareiviai nedrįsdavo, kentė iki pirmųjų metų pabaigos, o po to jau perimdavo estafetę. Tie, kurie išdrįsdavo pasiskųsti... jų laukdavo panašus likimas kaip ir skundikų kalėjimuose. Skundikas visus dvejus tarnybos metus buvo „dūchinamas“ ir dar blogiau. Nenoriu pasakoti tų visų niuansų, bet tik pradėjus tarnauti vienas iš mano šaukimo vaikinų stovėdamas sargyboje persišovė koją, kad nereikėtų tęsti tarnybos šiame dalinyje. Sakė, kad netyčia, bet mes žinojome tiesą.
10 pabėgo skųstis
O antraisiais mano tarnybos metais nutiko du rimti įvykiai, pakeitę visą dalinio vadovybę ir pagaliau privertę imtis kažkokių priemonių.
Turiu pasakyti, kad dedovščina neturi tautybės. Tautiečiai be gailesčio engė tautiečius ir tas šiltas rusiškas žodelis „zioma“ (žemieti) negelbėdavo. Žemietis žemietį dulkindavo, atsiprašant, pagal statusą.
Vienoje iš kazarmų buvo transportinis skyrius, kurio žmonės garsėjo savo neadekvačiais išsidirbinėjimais. Vieną vakarą maždaug 10 jaunų kareivių pabėgo iš dalinio. Nors mūsų dalinys buvo laikomas ypatingo rėžimo, bet buvo ir skylių, per kurias, reikalui esant, galėdavome nelegaliai išeiti pasivaikščioti. Visas būrelis jaunų kareivukų nubėgo į miesto karinę komendantūrą ir pasiprašė užtarimo.
Tai buvo nemenkas įvykis, bet jį užglaistė. Senius iš transportinio skyriaus tame pačiame dalinyje išskaidė į atskirus būrius, o nuo tos dienos vakarais kiekvienoje kazarmoje likdavo budėti po vieną karininką.
Diedovščina kiek aprimo, tiksliau, vyko gal ir tas pats, tik ne taip triukšmingai. Bet kito įvykio, nutikusio netrukus, jau nepavyko tyliai užglaistyti.
Naujokas su automatu
Buvau jau peržengęs pirmų tarnybos metų kančių liniją, turėjau skyriaus vado pareigas, atsakiau už 15 kareivių ir tą dieną budėjau. Pirmame mūsų kareivinių aukšte buvo taip vadinama kareiviška arbatinė.
Kadangi jau buvau senis, atsipalaidavęs drybsojau lovoje, barškinau gitarą, o „ant tumbačkos“ (poste prie ginklų kambario) stovėjo jaunas kareivukas, kuris visada laiku perspėdavo apie karininko pasirodymą. Į kambarį kyštelėjo galvą kareivukas.
„Ten naujokas iš antro aukšto su automatu vaikšto“, – pranešė.
Aš tuoj išlindau, bet nieko nebuvo.
„Kas toks ir ko norėjo?“ – paklausiau.
„Tas, kur prieš porą dienų su gesintuvu senius vaikė. Klausė, kur S. ir A. yra. Paskiau, kad jiedu greičiausiai arbatinėje sėdi“, – atsakė.
Netrukus jau kilo triukšmas. Atbėgę kareiviai pasakė, kad arbatinėje triukšmauja kareivis su automatu. Per langą pamačiau arbatinės link bėgantį karininką su keliais kareiviais. Visi buvo ginkluoti automatais.
Pasigirdo šūviai
Nusileidau į pačią. Pro praviras duris girdėjau, kaip arbatinės pardavėja bando kalbinti kareivį, tiksliau, atvesti jį į protą. Netrukus pasigirdo garsus jo riksmas: „Vse von at siūda!“ („visi lauk iš čia“. – rus.) ir šūviai. Iš arbatinės išlėkė keltas kareivių ir padavėja.
„Psichas!“ – suriko vienas kareivis, bėgdamas lauk, bet nuramino kitus, kad šūviai buvo paleisti į sieną, o ne į kareivius. Mes buvome ne spec. dalinio kareiviai, todėl nelabai žinojome, kaip reikia tokiais atvejais elgtis.
Atskubėjęs karininkas pro praviras duris atsargiai kišo automatą, vis kartodamas: „Pasiduok, padėk ginklą.“
Bet tuoj pasigirdo šūviai. Laimei, nieko nekliudė. Neatsirado didvyrių, kurie lįstų į arbatinę. Tiesiog atbėgo daugiau ginkluotų karių iš sargybos, atsistojo prie lango ir prie durų, kad neleistų jam išeiti. Kiek anksčiau išbėgę iš arbatinės patvirtino, kad ginkluotas kareivis liko vienas.
Nepamenu, kiek ilgai tai truko. Aš stovėjau tarp pirmo ir antro aukštų ir stebėjau, kas vyksta apačioje. Karininkas, atsistojęs atokiau, pro praviras duris bandė kalbinti esantį arbatinėje ginkluotą karį. Pasigirdo vienas šūvis, bumbtelėjimas ir kažkokia keista tyla. Į vidų niekas nedrįso lįsti. Atbėgo lauke prie lango stovėję kareiviai.
„Nusižudė!“, – riktelėjo vienas ir atsargiai užėjo į arbatinę.
Ir kas už tai atsako?
Nėjau žiūrėti, kaip ten kas atrodo. Man draugas, lietuvis iš Kauno, važinėjo karinio dalinio med. pagalbos automobiliu, tai jis ir išvežė nebegyvą kareivį į miestą. Tada nebuvo užtraukiamų maišų. Tiesiog – ant neštuvų ir į mašiną. Draugas sakė, kad pakaušyje buvo nemenka skylė.
Štai kokį blogį neša teroras, pasityčiojimai, pašliję nervai. Laimei, kad jis neiššaudė senių, sėdėjusių arbatinėje. Kiek pamenu, jis tą dieną buvo sargyboje ir jos metu pasišalino iš posto su ginklu rankose. Pačiam taip pat teko eiti sargybą, tad pamenu, kad per tas dvi valandas, kai tau reikia slampinėti apie angarą su technika, gali be problemų išeiti, pasivaikščioti po karinį miestelį ir jei nesutiksi kokio akylo karininko, tai niekas tavęs ir nepaklaus, kur keliauji.
Nebuvo mūsų dalinyje griežtos tvarkos, bet po to įvykio pakeitė dalinio vadovybę. Nauja valdžia ėmėsi įvedinėti griežtą tvarką, kovoti su nestatutiniais santykiais, bet man buvo likę nedaug tarnauti, tai nespėjau pajusti kažkokių rimtų permainų.
Paskutiniu metu vis dažniau girdime apie įvykius, kai buvę ar esami kareiviai paėmę ginklą į rankas išeina į gatvę ir šaudo į nekaltus žmones. Kaip iš anksto užkirsti tam kelią? Nuo visko neapsaugosi, tačiau vienas iš būdų pagerinti piliečių psichiką – skirti lėšas jų gerovei. Jei piliečiai bus sotūs, laimingi ir jaus valdžios rūpestį, daugiau šansų, kad esant reikalui ieškos ir psichologinės pagalbos.