Esu 24 metų teisininkė, kuri šiuo metu baigia savo studijas. Taip, esu vieniša, bet neaikčiosiu, jog nežinau kodėl. Renkuosi Aš. Taigi tai, dėl ko vakarais nevaikštau su kuo nors susikibusi rankutėmis, yra tik dėl to, jog galbūt renkuosi pernelyg ilgai ir jau imu manyti, jog perdėtai įnoringai.
Kalbu keturiomis užsienio kalbomis, moku groti dviem muzikos instrumentais, esu anksčiau dainavusi, o šiuo metu užsiimu kūno plastika ir keletą metų besiblaškiusi tarp šokių stilių jau pora metų apsistojau ties „strip plastic“. Taip pat visai neperdėtai sakau – esu žvėriškai perspektyvi profesinėje srityje, dievinu keliones, o filmai ir knygos yra mano gyvenimas. Taigi, vaikinui galiu pasiūlyti daugiau, nei daugelis jų galėtų norėti.
Nesu nei angelas, nei velnias – tiesiog esu spalvinga asmenybė, kuri juokiasi, pyksta, turi savo nuomonę, būna kritiška, švelni, užjaučianti, smalsi, kartais apsimetanti kvailele, jog patenkintų vyriškąjį ego, moteriška, mylinti, nekenčianti, flirtuojanti katytė ir tuo pačiu iš esmės problemas sprendžianti moteris. Ieškau sau lygaus partnerio, šalia kurio nenuobodžiaučiau ir galėčiau būti savimi.
Daugelis vaikinų yra linkę tenkintis paprasta draugyste, nes jie nemano, jog galėtų man pasiūlyti tai, dėl ko galėčiau norėti rimtesnių santykių, o ir aš nepuolu jiems po kojų, nes nematau mūsų bendros ateities. Bet kam jiems reikia tuomet palaikyti draugiškus santykius − paklausite. Na, dėl to, kad esu įdomi asmenybė ir simpatiška mergina, su manimi įdomu bet kokio amžiaus ar kategorijos vyrui. Žinau, kad toks pareiškimas nespinduliuoja kuklumu, bet su šiomis savybėmis aš negimiau, o sunkiai ir daug metų dirbau, jog jas įgyčiau.
Ar aš bijau likti viena? Ne, vienos bijo likti tuščios asmenybės, kurios būdamos vienos jaučia savo baimę keliančią tuštybę. Žmogus, esantis Asmenybe, būdamas vienas, niekada nesijaus vienišas. Taip, aš kartais noriu mane apkabinančių rankų, bet taip pat aš kartais noriu šokolado ar ko nors sūraus, aštraus.
Tas trumpalaikis noras ne visuomet būna iš tikrųjų tai, ko norim arba jis būna siejamas su pačiais įvairiausiais kitais, papildomais reikalavimais. Na, pavyzdžiui, kad šokoladas būtinai būtų pieniškas ir su riešutais, vaikinas būtų kultūringas, asistuojantis ir įsimylėjęs gyvenimą. Aš žinau, ko noriu, tik dar nesutikau tavęs, to, kuris skaito šį laišką, o tu manęs, fatališkos moters.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: