Tačiau šiltą šeštadienio popietę vienam iš drauge futbolą žaidusių bičiulių patyrus sunkią kojos traumą, morališkai nusiteikėme patys apsilankyti viename iš Vilniaus ligoninių priimamųjų. Vietoje, kur, pasak anoniminių internautų, laukdami, kol gydytojas pabaigs žiūrėti savo mėgstamo serialo seriją koridoriuose aimanuoja likimo valiai palikti ligoniai, kur slaugytojoms svarbiau pabaigti lakuotis nagus nei paduoti kenčiančiajam piliulę ir kur tikimybė sutikti šv. Petrą ties dangaus vartais turbūt yra didesnė nei sulaukti kažkokios žmogiškos atjautos.
Ką gi, lūkesčių kartelę palikę ties ką tik nupasakotu laipteliu, keliskart giliai įkvėpę atvykstame į vietą. Mus priėmusi registratūros darbuotoja pasisveikina (čia, pasirodo sveikinamasi!!! ir tai savaime iškart kilsteli ūpą, mat buvome prisiskaitę ir kitokių versijų) bei maloniai įspėja apsišarvuoti kantrybe, mat dėl kelių panašiu metu įvykusių autoįvykių traumatologai sužeistuosius gelbėja reanimacijoje. Pajuokaujame, kad nuo kojos lūžio dar turbūt niekas nenumirė, o ir šiaip vykdami čionai buvome įspėti ne tik kantrybe, bet ir maisto paketais visai parai pasirūpinti, tad problemos
nematome – palauksime, kiek reikės.
Įtartinai civilizuota registratorė parūpina neįgaliojo ratelius bičiuliui, draugišką patarimą susilaikyti nuo maisto paketų, kol jo patinusios ir stipriai skaudančios blauzdos neapžiūrės gydytojai, bei bilietėlį, pagal kurį traumatologai pasikvies mus apžiūrai. Guviai pasisveikinę su traumatologinį koridorių nusėdusiais likimo broliais bei seserimis, patys įsitaisome jame. Laikas tiksi. Ties maždaug dešimta mūsų laukimo minute iš traumatologo kabineto išlenda sesutė paaiškinti lūkuriuojantiems, kad apžiūrai nieko nekviečia, nes gydytojas dar negrįžo iš reanimacijos. Supratome. Laukiame toliau.
Ties ~13 minute olimpinę ramybę praskrodžia priešais įsitaisiusios vidutinio amžiaus damos nubrozdintu riešu „ne, nu kiek gi galima laukti“. Kažką panašaus iš paskos burbteli jos kaimynė iš dešinės, toliau estafetę perima pasienyje stoviniuojantis pusamžis vyras, apibintuotu rodomuoju pirštu, kol galiausiai kaimynų klegesys susiveja į dar bene dešimt minučių trukusią inkštimo gniūžtę, per kurią spėjome išgirsti viską, pradedant „už ką jiems algas moka, jei mes čia turime sėdėti pusvalandį“ ir baigiant „prie ruso taip nebūtų“.
Paskutinę vyšnią ant šio mūsų ausims per riebaus „torto“ meta minėtas apibintuotapirštis:
– Kam mes tuos mokesčius mokam, jei čia gali taip ir numirt belaukdamas, – nervingai mindžikuodamas vietoje taria jis.
Kaip bebūtų nederama apie knygą spręsti iš viršelio, išdidus ponulis nepanašus į didelėmis sumomis valstybės biudžetą papildantį, – pagalvoju mintyse.
– Pakišot pirštą po diskiniu pjūklu turbūt, – užsižiūrėjęs į jo bintą bandau užkalbėt dantį, kol nenumirė užsilaukęs.
– Bulves skutau ir įsipjoviau, – atšauna man jis.
– Tai iki kaulo? – teiraujuosi jau susidomėjęs.
– Ne, bet odoje įpjova tai liko, – atkerta.
– O tai namų sąlygomis, be ligoninės, kaip nors tą įpjovą pasigydyt neina? – neatlyžtu.
– Gi reikia, kad pažiūrėtų, dezinfekuotų, – šįkart jau pakeltu tonu paaiškina man.
– Kiekvienų namų vaistinėlėj turbūt rastume bent kokio dezinfektanto, – sakau jam.
– Taigi reikia ir biuletenį, kad parašytų, ir visa kita, – paaiškina man, galutinai priversdamas pajusti gėdą už visą stipriąją lytį pokalbį girdėjusių moterų akyse.
Ligoninė įsipjovus pirštą? Biuletenis? Ta prasme, vyre?
Tuo metu ateina mūsų summa summarum 25 minutes lauktas traumatologas, mandagiai atsiprašo, kad užtruko reanimacijoje su nukentėjusiais autoįvykiuose ir pakviečia kabinetan mano nelaimėliui draugui priskirtą numerėlį (pasirodo, registruodamos ligonius, registratorės nustato pažeidimo sunkumą ir ligoniai pas gydytojus pakliūna remiantis juo, o ne kreipimosi į ligoninę laiku).
– Čia be manęs yra labiau mirštančių, aš užleisiu vietą tam ponui
įpjautu pirštu, – sako bičiulis.
Gydytojui nesipriešinant mūsų mirštantysis-įsipjoviau-į-pirštuką nuskuodžia kabinetan, trinkteldamas durimis. Po 10 minučių išeina jau be binto, mirtimi grėsusį pirštą dengia sesutės užklijuotas pleistriukas. Vienas tų, kurių pilna kiekvienos parduotuvės ar degalinės kasoje. Tuo tarpu po jo pas gydytoją patekusiam bičiuliui diagnozuoja skeveldrinį blauzdikaulio lūžimą bei guldo į ligoninę.
Palikęs draugą joje jau sutemus važiuoju namo ir mintyse kovoju su retoriniais klausimais. Ar mes iš tiesų tokie turtingi, kad galime mokėti iš biudžeto už tokių didvyrių pleistriukus bei biuletenius, o gal mūsų medikai taip neturi ką veikti, kad šiais laikais jau norma pas juos eiti pleistriuko, o po to dar palikti vienus keliolika minučių aprašinėti pleistriuko klijavimo epopėją visoje oficialioje medicininėje dokumentacijoje?
Skambinu draugei gydytojai. Papasakosiu vakaro vinimi tapusį atvejį, ji taip pat nusistebės, pasakys „o geras, haha, ant gero frukto čia užsirovėt, gal pilnatis...“ ir pačiam pasidarys ramiau.
– Sveika, kaip laikais? Aš čia vieną draugelį su lūžusia blauzda į jūsų skubią pagalbą šiandien vežiau. Įsivaizduoji, prieš mus buvo atėjęs vienas frykas dėl to, kad įsipjovė į pirštuko odytę skusdamas bulves, haha! Ir dar norėjo biuletenio, hahaha, – išpyškinu į ragelį.
– Ai, tai kiekvieną budėjimą dalį mūsų srauto tokie sudaro. Mes jau nenustembam ir kai atvažiuoja į priėmimą biuletenio dėl spuogo veide reikalaut. Buvo čia neseniai atvejis, kai viena dama paskambinusi GMP taip nupasakojo patiriamą skausmą ir tariamą kraujavimą, kad dispečeriai pagal nusakytas indikacijas reanimobilį išsiuntė, o nuvykus paaiškėjo, kad poniai iš tiesų įdrėskė nuosava katytė, haha. Po to tas pats reanimobilis galimai, kad ir viena minute pavėlavo pas kažką, kam galbūt tuo metu sustojo širdis, – girdžiu aname laido gale.
Po nejuokingos ir nejaukios tylos toliau stengiuosi suprasti:
– O tai kodėl jūs neišauklėjate jų? Priverstumėte susimokėti kelis kartus už paslaugas, gal nustotų teršti jūsų ir taip didelį sunkių ligonių srautą spuogais, įpjautais pirštukais ir kitais šūdniekiais?
– Pamatytum tu tą popierinį mechanizmą, kurį reikia praeiti gydytojui norint apmokestinti pacientą, atšoktų fantazija ir visas naivumas. Supildyti tuos visus popierius popierėlius trunka turbūt dvigubai ilgiau nei surašyti spuogo apžiūros protokolą ir epikrizę spuogui išleidžiant jį namo. O su kiekvienu tokiu dvigubai trunkančiu pildymu ten, už durų, dvigubai paauga eilė, padvigubėja pasipiktinimas prailgusiu laukimu, o su tuo ir rizika, kad prirašys ant mūsų skundų, jog ilgai laukė ir t. t.
Taigi kitąsyk, kai liežuvis niežtės keiksnoti skubios pagalbos sistemą mūsų šalyje, kaltinti ministrą, gydytojus, politinę santvarką ir visą pasaulį, kad esame priversti luktelti, turime stabtelti ir užmest akį į veidrodį. Nes didžia dalimi ne kas kita, o mūsų pačių neadekvatus požiūris į skubią pagalbą yra to mūsų ilgo laukimo priežastis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.