Mūsų kelionė nebuvo spontaniška, internete domėjomės turistų lankomomis vietomis, kiekviena diena buvo suplanuota. Kelionę po šiaurėje esančią kaimynę pradėjome nuo Pernu miesto, iš ten vykome į Saremos salą, kur svečiavomės kelias dienas, o grįžę į žemyninę Estiją važiavome į Taliną. Būtent atkarpoje nuo Saremos salų iki Talino ir įvyko mus labiausiai iš vėžių išmušęs nesusipratimas.
Daugelyje naujienų portalų galima rasti nemažai informacijos apie Rummu karjerą, kuris platinamose nuotraukose atrodo iš tikrųjų įspūdingai. Informacijos apie šią vietą galima rasti iš tikrųjų nemažai, tačiau svarbiausia paminėti, kad čia slepiasi Rummu povandeninis kalėjimas. Jis įvardijamas kaip viena įdomiausių vietų šiaurės Estijoje.
Rummu – nedidelis miestelis šiaurėje, nutolęs nuo Talino vos 40 km. Sovietų Sąjungos laikais čia veikė kalėjimas, kurio kaliniai priverstinai dirbo kalkakmenio kasykloje – jie iškasė klinčių karjerą ir kaip nemokama darbo jėga kaliniai buvo išnaudojami iki pat 1991 m. Kai Estija atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos – vandens siurbliai buvo išjungti ir kalėjimo teritoriją apsėmė vanduo ir tiek kalėjimas, tiek kasybai naudoti įrankiai buvo palaidoti po vandeniu, o dalies statinių be nardymo įrangos nė nepamatysi.
Nardyti, žinoma, mes neplanavome, norėjome ten tik apsidairyti ir pasivaikščioti, galbūt užfiksuoti keletą įspūdingesnių vaizdų. Paskui planavome dar aplankyti ir neseniai atidarytą, garsiam estų kompozitoriui dedikuotą ir jo vardu pavadintą Arvo Part centrą.
Deja, nebespėjome įvykdyti visų planų, nes, visų pirma, navigacija nuvedė visai ne į tą vietą. Su mašina važiavome karjero krantu, kuris tikrai nėra tinkamas važinėjimui, ir supratome, kad navigacija mus apgavo. Lauke vyravo alinantis karštis, bandėme pamatyti, kur čia ta garsioji vieta.
Pamatę tolumoje išsišovusius kalėjimo sargybos bokštus, bandėme eiti pėsčiomis, bet greitai supratome, jog apaugusių krūmynų su šortukais ir basutėmis neįveiksime. Ką gi, mūsų klaida, galiausiai supratome, kad nusukome per anksti.
Susėdę į mašiną patraukėme tikrosios privažiavimo vietos link, greitai pamatėme, kad ši vieta užgulta ir tos ramybės be žmonių, kuri buvo rodoma nuotraukose tikrai nėra. Vis dėlto džiaugėmės, kad visa kelionė į čia nenuėjo veltui.
Patenkinti jau ėjome karjero link, tačiau prie įėjimo pastatytame kioskelyje įsikūrusios merginos iškar paklausė, ar įsigyjome bilietus. Mums akimirką atėmė žadą, nes niekaip negalėjome suprast – už ką? Už tai, kad pamatysi prakasto karjero gabalėlį? Ar neapsemto kalėjimo dalį?
Kai atsakėme, kad ne, pardavėjos su šypsena ištarė, kad šis pasivaikščiojimas ir pasižvalgymas mums kainuos po keturis eurus. Pagalvojome, oho, kaip estai moka daryti pinigus iš bet kokių griuvėsiu ir apleistų vietų. Juk čia net ne koks griūvantis dvaras, kuri reiktų prižiūrėti?
Sumokėjome tuos pinigus, nukiūtinome apžiūrėti šios taip išreklamuotos vietos ir pamatėme daug besimaudančio, kiek „buduliško“ jaunimo, nardymo bazę, keletą nušiurusių tualetų, vieną apgailėtiną persirengimo kabino krūvai žmonių ir barelį. Toks kaimynų nedraugiškas elgesys, iš tikrųjų, tą akimirką labai nuvylė ir netgi papiktino.
Garsiai kalbame apie „Baltijos burbulą“, tarpusavio turizmo skatinimą, bet plešiame už bet kokius griuvėsius. Ir ne tik ši vieta nuvylė, bet ir kitos, kur turi už viską tik mokėti, mokėti, mokėti. Nueini į viduramžių pilį, tikiesi sužinoti daugiau apie jos istoriją, o tave pasitinka smulkmeniška paroda apie sovietmetį.
Taip, kelionė iš tikrųjų mums patiko, buvo įgyvendintas tikslas pagaliau labiau susipažinti su kaimynais, bet dėl Dievo meilės, neišprotėkime ir nepradėkime apmokestinti kiekvieno įėjimo! O Rummu karjeras gal ir įdomi vieta, bet vietoje sugaišto laiko mieliau būtume 6 eurus išleidę kompozitoriui skirtam centrui.