Kadangi esame jo dalis, mes iš principo negalime į jį žvelgti visiškai objektyviai. Vis dėlto, savo požiūrį susidariau, gilindamasis į partijų rinkimines programas, jų oficialią politiką, istoriją ir realius veiksmus, kurie paliečia ir kiekvieną mūsų. Jūsų požiūriai į šį straipsnį gali būti skirtingi, galbūt jums atrodys, kad mano argumentai silpnoki ir neįtikinantys.
Ką gi, galite pateikti savus ir tikėtina - stipresnius. Šis straipsnis nėra skundas ar įžūlus puolimas, tai tik nuomonė, nepretenduojanti į jokias aksiomas. Jeigu mano žodžiai ką užgaus, tai noriu nuoširdžiai atsiprašyti. Jų tikslas ne skaudinti, o parodyti kokių keistenybių pilna Lietuvos politinio pasaulio kasdienybė.
Vargu, ar ką nustebinsiu teigdamas, kad Lietuvoje trūksta politinės brandos, o politikai bėgioja iš vienos partijos į kitą, net nesusimąstydami, kad tos politinės jėgos remiasi visiškai skirtinga ideologija ir požiūriu į Lietuvos praeitį ir ateitį. Kasdieniame politiniame gyvenime galime pastebėti pačius keisčiausius pasisakymus, įvykius, kurie išties atrodo keisti: LSDP, turinti ginti paprastų Lietuvos gyventojų interesus, yra viena turtingiausių partijų, ne gana to, ji susikūrė susijungus kai kuriems Sąjūdžio aktyvistams (taip pat vadinosi LSDP) su LDDP, kuri iš esmės buvo pervadinta Lietuvos komunistų partija (na, bent jau man dalies Sąjūdžio narių bendradarbiavimas su LKP atrodo keistas, tiesa, teisybės dėlei noriu pasakyti, kad dalis kairiųjų pažiūrų sąjūdininkų atsiskyrė ir įkūrė dabartinę Lietuvos socialdemokratų sąjungą).
Darbo partija į žemės ūkio ministro postą siūlė konservatorių Mindaugą Kuklierių. Tiesa, pastarasis atvejis, mano asmenine nuomone, nėra toks keistas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Manau, kiekvienas prisimename, kad visai neseniai, formuojant Lietuvos Respublikos vyriausybę, buvo kilę daugybė problemų su Darbo partijos kandidatais.
Puikus sprendimas buvo pasiūlyti žemės ūkio ministro postą TS-LKD nariui dėl keleto priežasčių: pirmiausia, tai, mano manymu, išties gabus ekspertas, kuris dėl asmeninės karjeros galėjo susidėti su Darbo partija ir, jei ne apdairus Algirdo Butkevičiaus žingsnis, taip ir būtų įvykę. LSDP tokia įvykių seka būtų buvusi nenaudinga vien dėl to, kad Darbo partija galėjo sutvirtinti savo pozicijas. Kur du pešasi trečias laimi, šįkart tas trečias yra ne kas kita, o LSDP.
Kaip bebūtų ironiška, socialdemokratams naudinga turėti stiprią opoziciją, bent jau tol, kol jos jėgos nukreiptos prieš V.U. Pirmiausia todėl, kad socialdemokratai su darbiečiais kovoja dėl to paties elektorato, antra, koalicijos partneriai be savo vado būtų daug lengviau kontroliuojami, trečia, gyvename teisinėje valstybėje, kurioje turi gyvuoti teisingumas.
Panašus scenarijus būtų susiklostęs ir tuomet, jei šis politikas būtų atsisakęs posto. Viktoras Uspaskichas anksčiau ar vėliau neabejotinai būtų pasakęs maždaug tokią frazę: „Kodėl mus kritikuojate? Patys turėjote galimybę dalyvauti vyriausybės veikloje ir jos atsisakėte“.
Darbo partija iš pat pradžių ieškojo visų kelių, kaip pažaboti opoziciją ją suskaldant. Tik todėl į valdančiąją koaliciją buvo kviečiamas Liberalų sąjūdis. Tai tik keletas pavyzdžių, rodančių, kad Lietuvos partijos ar pavieniai politikai, mano manymu, stokoja ideologinio stabilumo, tačiau jokia relevantinė (turinti vyriausybės formavimo ar šantažo potencialą) partija nepralenkė Tvarkos ir teisingumo.
Iki 2006 metų ši partija vadinosi Liberalais demokratais arba tiesiog libdemais. Iš pirmojo žvilgsnio ji turėjo priklausyti liberalių partijų šeimai Lietuvoje, tačiau pati partija skelbėsi esanti konservatyvi ir palaikanti glaudžius Lietuvai naudingus santykius su Rusija. Atsižvelgiant į faktą, kad Lietuvos kairės/dešinės skalė aiškinama pagal ekskomunistinę/ antikomunistinę takoskyrą, susidaro situacija, kad Tvarkos ir teisingumo partija yra kairioji, dešinioji ir centras vienu metu.
Man tai panašu į paradoksą, kuris ypač išryškėja žvelgiant į šios partijos narius. Vienas geriausių pavyzdžių yra Seimo narys Petras Gražulis, pagarsėjęs išpuoliais prieš seksualines mažumas. Asmeniškai aš taip pat esu nusistatęs prieš tokius gėjus, kokie jie yra šiais laikais. Yra šaltinių, liudijančių, kad homoseksualų būta jau Antikoje, daugelis girdėjo istorijas apie netradicinius Aleksandro Makedoniečio meilės nuotykius, tačiau manau, kad niekada gėjai nebuvo kuriami šeima.
Manau, kad nūdienos problema, kad nukrypimus nuo normos norima versti pačia norma. Šitaip smogiamas skaudus smūgis tradicinei šeimai, vis labiau ardant socialinius ryšius. Vis dėlto, vienas dalykas yra pasisakyti prieš seksualinių mažumų vertimą šeimomis ir visai kitas - peršokus tvora pulti jas mušti. Šitoks Petro Gražulio elgesys buvo netoleruotinos ir bjaurios politinės reklamos pavyzdys, kurio rezultatai pasirodė per pastaruosius Seimo rinkimus.
Tądien šis politikas atnešė gėda ne tik sau. Agresija prieš žmogų (nesvarbu, kokios jis seksualinės orientacijos) nėra tradicijų gynimas, agresija tėra agresija. Taigi, atsižvelgiant į Petrą Gražulį norėtųsi klausti kokiomis formomis reiškiasi Tvarkos ir Teisingumo liberalizmas? Žinoma, kritikai galėtų teigti, kad šios partijos oficiali ideologija yra konservatizmas, bet kodėl tada, klausiu jų, kuriant šią partiją ji buvo pavadinta Liberalais demokratais? Kam konservatizmą vadinti liberalizmu?
Žvelgiant į šią partiją galėtų susidaryti įspūdis, kad ji yra populistinė. Mano galva, taip ir yra. Vis dėlto kyla klausimas, kada populizmas virsta idiotizmu? Mano nuomone, Tvarkos ir teisingumo rinkiminė programa iš esmės parodo, kad ši partija negerbia net savo rinkėjų. Kitaip jos rinkiminėje programoje nebūtų galima aptikti tokių pažadų kaip apmokamos pensininkų kelionės po svečias šalis.
Kad ir kaip romantiškai ir kilniai skambėtų tokio pobūdžio pažadai vargiai įmanoma rasti bent vieną sąmoningą tautietį, kuris nesuprastų, kad tada, kai nėra lėšų grąžinti sumažintas pensijas, tikrai nebus pinigų ir pensininkų kelionėms po užsienį apmokėti iš valstybės biudžeto. Trumpai tariant, ši, mano manymu, populistinė partija savo rinkėjus laiko mažų mažiausiai neapdairiais. Tokie pažadai pirmiausiai rodo, kad programos autoriai nelabai tikėjosi, kad bus žmonių, kurie ją analizuos.
Ir tai nejučiomis kelia mintis į kokią tautos dalį buvo orientuota ši programa? Tvarka ir teisingumas dažnai teigia, kad ji gina paprastus žmones. Vis dėlto, tarp paprasto ir kvailo yra milžiniška bedugnė. O tokio pobūdžio rinkiminė programa išties yra orientuota (kad ir kaip skaudu) į kvailą žmogų. Net ir turėdama pačius geriausius norus jokia valdžia Lietuvoje negalėtų įgyvendinti tokios programos, nesugriaudama valstybės.
Gal mano žodžiai ir skamba grubiai, gal netgi pernelyg grubiai, bet sunku ką nors gero pasakyti apie tokį požiūrį į žmogų, kuris pats savaime brandžioje demokratijoje turėtų būti vertybė. Ir ne šiaip žmogų, bet tą, kuris parodė pasitikėjimą tavimi ir leido iš dalies spręsti savo ateitį. Rinkimai - daug daugiau nei balsai už vieną ar kitą partiją, tai viltys ir pasitikėjimas, kurie kiekvienam žmogui, nesvarbu kuriai socialiniai grupei jis priklausytų, yra svarbūs. Deja, daugeliui dabartinių Lietuvos partijų trūksta brandumo, kad tai suprastų. Nematau tokiame požiūryje nei pagarbos, nei tvarkos, nei teisingumo.
Palikus ramybėje senąjį partijos pavadinimą ir ją reprezentuojančius politikus, norėčiau pasakyti, kad ši partija nepateisina ir naujojo vardo. Puikiai tai parodo Viktoro Uspaskicho, Vytauto Gapšio ir ponios V. Vonžutaitės neliečiamybės naikinimas Seime. Tąkart LSDP kartu Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdžių parodė savo brandumą ir balsavo už neliečiamybės panaikinimą.
Mano galva, tądien ši partija ne tik parodė, kad neturi nieko bendro su teisingumu ar bent jau jį suvokia visiškai kitaip nei tauta ir jos rinkėjai. Ilgą laiką baksnodama pirštu į tautos valią lemiamą akimirką ji elgėsi visiškai priešingai nei pageidavo tauta. Sprendžiant iš to, kokio susidomėjimo susilaukė šis svarstymas ir kaip didžioji dalis žmonių džiaugėsi kaltinamųjų neliečiamybės panaikinimu, manau, galiu sau leisti pasakyti, kad mūsų tauta norėjo neliečiamybės panaikinimo.
Žinoma, šioje vietoje galėčiau susilaukti kritikos, kuri teigtų, kad tauta kaltinamiesiems suteikė neliečiamybę ir jos valia yra neginčytina. Bet vis dėlto aš manau, kad pirmiausiai tauta suteikė mandatus šiems politikams tam, kad jie įgyvendintų savo rinkiminius pažadus ir padidintų minimalų atlyginimą, o ne išvengtų teisminio proceso. Antra, neliečiamybę panaikino lygiai taip pat išrinkti tautos atstovai.
Asmeniškai aš pritariu Darbo partijai, kad mūsų žmonės išties verti didesnių algų ir nesame nė kiek neprastesni už likusią Europos gyventojų dalį, tačiau pats algų kėlimas turi būti apgalvotas, nes kitaip jį gali lydėti augantis nedarbas ir infliacija. Dar daugiau, visada reikia pradėti nuo savęs, o V.U. akivaizdžiai tai pamiršo savo žmonėms mokėdamas vienas mažiausių algų visoje Lietuvoje.
Argi Viktoras Uspaskichas pirmiausiai neturėjo pasirūpinti tais, kurie ištikimai dirbdami nulėmė jo kelią į sėkmę? Galiausiai, pastebėjau, kad didinant algas derėtų iškelti klausimą ir apie visuotinį pajamų indeksavimą. Štai tada mūsų žmonės išties patirtų naudą, nes jų oriam gyvenimui nebekeltų grėsmės infliacija. Ir tik tada algos kiltų ne nominaliai, bet realiai. Žinoma, įgyvendinti tokį svarbų tikslą yra labai sunku, bet pamėginti verta.
Pabaigoje noriu pasakyti, kad tokie Tvarkos ir teisingumo partijos poelgiai leidžia manyti, jog ši partija yra pati keisčiausia mūsų politinių partijų puokštėje. Pabrėžiu žodį „keisčiausia“. Šitaip noriu parodyti, kad net ir blogiausi Darbo partijos veiksmai, pavyzdžiui, kova už savo narių neliečiamybę, nėra keisti, nes jie lengvai prognozuojami.
Panašiai yra ir su kitomis Lietuvos partijomis, kurių elgesys galbūt ir nėra pats geriausias, bet bent jau nuspėjamas. Partija, kuri stengiasi būti viskuo ir kartu netelpa į jokios ideologijos rėmus, kuri dėkoja žmonėms už jų palaikymą ir kartu sukuria tokią rinkiminę programą, galiausiai kalbanti apie Teisingumą, bet kartais mėginanti jį sustabdyti išties pelnytai gali būti laikoma keista.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!