Kol laukiau, kaip viskas dėliosis toliau, prasidėjo mokytojų bendruomenėje diskusijos dėl naujos Vilniuje patvirtintos tvarkos, kad visi pradinukai popamokinę veiklą nuo rugsėjo gaus nemokamai. Kokių tik argumentų neprisiklausiau: vieni iš pradžių piktinosi, kad turės daugiau dirbti už tą pačią algą ar net, kaip iki šiol, už dyką (pasirodo būta mokyklose ir tokios praktikos). Kiti kėlė klausimą, kaip ir kuo jie turės užimti visus vaikus ir iš kur reikės tam rasti laiko. Dar kiti džiaugėsi, kad galės skirti daugiau laiko tam, ką labiausiai vertina ir mėgsta, bet tokių, deja, buvo mažuma. Paaiškėjus, kad už darbą bus adekvačiai atlyginama ir savivaldybės biudžeto burbesys aptilo.
O man galvoje kirbėjo vienintelis žodis – orumas. Štai jums ir idėja Lietuvai: pradinukų mokytojai pagaliau tiesiog galės nesijausti chaltūrščikais. Juk visi žino, kad iki šiol tą patį darbą dirbome pagal verslo liudijimus. Tai tikrai nieko blogo ir tam tikruose ekonomikos sektoriuose toks darbo būdas yra tinkamas. Tačiau aš, būdama pedagogė, neturiu „klientų“. Pirmiausia aš dirbu savo šaliai, jos vaikams. Tik atrodo, kad iki šiol to reikėjo tik mažylių tėvams, bet ne valstybei. Aš noriu dirbti su vaikais, rūpintis jų ugdymų, užsiimti profesine saviugda ir tobulėjimu, o ne jaustis kolektyviai tėvų samdoma aukle.
Gal tai ir smulkmena, bet tikiu, kad ne mano vienos orumą žeidė faktas, jog tėvai, o ne valstybė, pervedė man dalį atlygio už darbą. Ir kad šalia buvimo mokytoja, dar turėjau būti ir buhaltere, pati susimokėti mokesčius.
Taip, detalės, bet velnias ir slypi smulkiose, mažose detalėse, kurias keičiant net ir didelės idėjos Lietuvai gal nepasiklys biurokratiniuose klystkeliuose ir išliks mūsų galvose ilgiau nei tris mėnesius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.