Praėjo kelios savaitės po mano vestuvių ir mes su vyru pradėjome vis labiau bartis. Vis dažniau pradėjau eiti nakvoti pas drauges į namus ar į savo tėvų butą. Dabar esu tikra, kad tuomet dar nebuvau pasiruošusi santuokai.
Po pusės metų vedybų pateikiau skyrybų dokumentus. Pirmą kartą nuėjau pas notarą ir pradėjau aiškintis daiktų pasidalijimo proceso eigą.
Nežinau kodėl, bet tas notaras kažkuo patraukė mano dėmesį. Vis dažniau pradėjau pas jį lankytis dėl visokiausių menkniekių – tai reikia pasirašyt kažką, tai pasikonsultuoti.
Neilgai trukus jis manimi susidomėjo ir pakvietė pirmą kartą vakarienės. Su kiekvienu pasimatymu darydavomės vis artimesni. Pajutau, kad pradedu simpatizuoti tam vidutinio amžiaus vyrui, tačiau mano svajonių pasaulis subyrėjo, kai supratau, kad vyras, kuriam simpatizavau, turi žmoną ir aš jam buvau tarsi žaisliukas.
Tai mane palaužė, bet negalėjau taip imti ir atsižadėti mylimojo.
Po ilgų ir bevaisių pastangų susigrąžinti mylimą vyrą, aš pasidaviau.
Galiausiai sužinojau, kad pastarąjį paliko žmona, jis pats prarado darbą ir įklimpo į skolas. Norėjau jam padėti, paremti, kaip kadaise jis mane palaikė, tačiau manęs neprisileido.
Jau praėjo keli metai po mano nelaimingos, o galima sakyti - uždraustos meilės, bet aš notaro, kuris mane ištraukė iš nelaimingo gyvenimo, niekada nepamiršiu. Nes, kaip yra sakoma, meilė niekada nemiršta.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.