Perskaičiusi straipsnį „Išvydusi, kiek moteris atnešė paaukoti už mišias, patarnautoja net loštelėjo: buvo akivaizdu“ aš irgi loštelėjau – manau, autorė irgi turėtų šį bei tą suvokti.
Pirma, ji klausia, „nejau ir Bažnyčia praranda padorumą?“ Mano atsakymas būtų taip, praranda, praranda. Pasižiūrėkite, kiek daug pavyzdžių, kaip Bažnyčia eina prieš savo pačios mokymą: pedofilijos skandalai, mokymo apie šeimą ir gyvybę iškraipymas, kunigų korupcija, pasipinigavimai...
Bet reikia suprasti tai, kad Bažnyčia yra žmonės ir Ji praranda tą padorumą tiek, kiek prarandame padorumo pakrikštytieji. Brangieji, jei patys nedalyvaujate Bažnyčios gyvenime, tai ir nesistebėkite, kad joje „nieko gero“. Autore, tu pati esi Bažnyčia, kuo gali prisidėti prie jos padorumo? Tik parašyti straipsnį?
Antra, pati autorė apie patarnautoją kalba taip, kaip jai atrodo... „Loštelėjo“, ne taip pažiūrėjo, nenoriai užrašė ir pan. Man atrodo, kad tie visi „ne taip pažiūrėjo“ yra dažna mūsų, moterų, interpretacija.
Bent jau pastebėjau tai dirbdama moteriškuose kolektyvuose. Iš tų interpretacijų gimsta apkalbos, teisimas, net šmeižtas. O juk tai irgi nuodėmė ar ne? Juk visi aukotojai žino, kad turi teisę aukoti tiek, kiek gali, nėra jokių įkainių.
Ir visai nesvarbu, kas ir kodėl ne taip ar kitaip pažiūri (ar mums pasirodo, kad pažiūri). Niekada nesusidūriau su šia problema, nes niekada aukodama sau nesukau galvos.
Apskritai, mano nuomone, tokias istorijas rašinėja proginiai katalikai. Tokių Lietuvoje daugiausia: dūsaudami dėl aukojimų „susitvarko“ vaikų Pirmąsias ir paskutiniąsias Komunijas, „ima šliūbą“, o žiūrėk po dvejų metų jau santuokos negaliojimo prašo, per Kalėdas ir Velykas pastovi bažnyčioj – nes tokia tradicija.
Ir viskas sukasi apie tradiciją, tradiciją… Tai ko jūs norite iš tokios bendruomenės, kurioje patys esate kaip stulpai? Norėčiau, kad tai liautųsi. Geriau jau einančių į bažnyčią bus mažiau, bet bent jau žinosime, ko einame.
Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt