Paskutinės šių ir praėjusių metų ekonominės aktualijos, tikriausiai, būtų užgožusios bene svarbiausius tolimesnėje perspektyvoje Lietuvai sprendimus, jei ne visuomenės aktyvistai, tokie, kaip Nerijus Stasiulis.
Pačioje šio žmogaus įkurtos iniciatyvinės grupės veiklos pradžioje interneto platybėse buvo galima rasti nemažai tiek jį palaikančių, tiek jo siekiams prieštaraujančių nuomonių, tačiau daugelis neigiamų minčių buvo išreikštos kaip ir akademinė visuomenė sustabarėjusių ir, kas žino, ar ne patiriančių tam tikrų sluoksnių įtaką studentų organizacijų narių.
Iniciatyva yra labai gerai, aktyvių ir turinčių nepriklausomą nuomonę žmonių mūsų visuomenėje tikrai trūksta – užtenka pasidomėti rinkimų aktyvumo statistika. Tokie žmonės – būtinybė sveikai demokratinei visuomenei. Ne todėl, kad jų pozicija yra teisingiausia. Todėl, kad jų pasisakymai verčia susimąstyti ir kritiškai pažvelgti į politikų rengiamus sprendimus, jei ne rytoj, tai po ilgesnio laiko tarpo paliesiančius visuos nuo pačių mažiausių iki tuo metu būsiančių pensininkais.
Aukštasis mokslas Lietuvai yra vienintelė galimybė tapti konkurencinga vis labiau įsigalinčioje žinių ekonomikoje. Mūsų tauta turi tapti intelektualių sprendimų kūrėja, o ne jų vartotoja. Tam pirmiausia privalome reformuoti savo pasenusią ir neefektyvią švietimo sistemą, pasinaudoti kitų šalių patirtimi, pasimokyti iš jų klaidų ir atsižvelgti į dabartinę situaciją.
Švietimo ministro G. Steponavičiaus ir jo pasekėjų siūlymu ketinama visiškai liberalizuoti mūsų švietimo įstaigas, staiga iš nieko sukurti rinką be taisyklių. Pabandykime palyginti galimai būsimą švietimo rinką ir keletą kitų, įprastesnius ausiai pavadinimus turinčių, rinkų. Pasirinkime tokius pagrindinius kriterijus: pasiūlos tipas, pirkėjų investicijų į pagrindinį rinkos produktą grąža, socialinę reikšmę, įtaką visuomenės raidai.
Degalų prekybos rinka prieš švietimo rinką
Degalai nėra pirmo būtinumo prekė bendrų lyginamų rinkų pasiūlos vartotojų atžvilgiu. Automobiliai nėra būtini išgyvenimui, tai – prabangos dalykas. Vis dėlto paklausa šioje rinkoje yra mažai elastinga, todėl degalų vartotojų pasirinkimą pirkti degalus ar ne jų kaina tenulemia ne taip jau daug. Niekas nėra tiesiogiai ar netiesiogiai verčiamas pirkti šios rinkos produktą, taigi gali rinktis – taupyti arba ne.
Investavę į degalų pirkimą vartotojai juos tiesiog paverčia išmetamosiomis dujomis, taip įgydami galimybę patogiau ir greičiau keisti savo buvimo vietą. Grąžos šios rinkos produktas visiškai nesukuria.
Dvigubai pabrangę degalai taip smarkiai neapribotų vartotojų galimybių judėti, nes galutinę transportavimo kainą sudaro daug dėmenų, taigi ir socialinė degalų kainos reikšmė nėra itin didelė (mes kalbame tik apie tiesioginę įtaką paprastiems žmonėms, neatsižvelgdami į degalų kainos įtaką kitų prekių kainai).
Visuomenė dėl degalų pabrangimo dvigubai nepasidarytų nei intelektualesnė, nei atvirkščiai – „kvailesnė“. Nuo suvartojamų degalų kiekio visuomenės intelektas, tolerancija ar kitos nematerialinės savybės nepriklauso.
Išvada peršasi pati – švietimas yra kur kas svarbiau, nei degalai.
Nekilnojamojo turto rinka prieš švietimo rinką
Būstas yra bene pats svarbiausias pragyvenimo rodiklis – bent kokių nors sienų, stogo virš galvos ir čiužinio po nugara neturintys asmenys paprastai nėra laikomi normaliais visuomenės elementais. Vadinasi, normalios visuomenės egzistavimui jos elementams nekilnojamasis turtas yra būtinas. Tai – neišvengiama prekė.
Investicijos į nekilnojamąjį turtą gali sukurti arba burbulą (jei jų per daug), arba tiesiog atnešti materialinį pelną. Paprasčiausias nekilnojamojo turto vystytojų pelnas – jokios naudos visuomenei, jokių naujų žinių.
Lygindami būstą su švietimu nepamirškime, kad didžioji dauguma mūsų tautiečių stogą virš galvos turi vienokį ar kitokį ir gali gyventi normalų gyvenimą – pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei visiems piliečiams, net ir turintiems būstą, būtų pateikiamas pasiūlymas „50000 litų arba išeini į gatvę“. Ir niekur nesidėtume, neturintys reikiamos sumos visomis išgalėmis stengtumėmės ją surinkti, o neturintys tiek pajamų imtų paskolą. Ne todėl, kad miegoti stoties laukiamajame ant suoliuko nepatogu.
Galima pagrįstai teigti, kad būstas yra reikalingesnis už švietimą, tačiau dabartinėje situacijoje kokį nors būstą turi beveik visi, o štai aukštasis mokslas greitai gali tapti nepasiekiamu didžiajai visuomenės daliai.
Siūlomos švietimo reformos tikėtinos pasekmės
Priimant ekonomiškai jautriausius visuomenės sluoksnius veikiančius sprendimus reikia atsižvelgti ne tik į „sausą“ statistiką, ekonominius ir kitokius prognozių modelius bei jais vadovaujantis gaunamus rezultatus, bet ir į galimus pokyčius kiekvieno ne itin pasiturinčio piliečio gyvenime – juk visus neturtinguosius ši reforma paliestų vienodai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė ir lygiava visiems piliečiams, siekiantiems aukštojo mokslo. Aukštasis mokslas turi būti vienodai pasiekiamas visiems. Įsidėmėkite - ne kaip brangus rūšinis vynas maksimoje! O siūloma reforma aukštąjį mokslą vertina būtent taip. Turtingieji nusipirkti išgalės čia ir dabar, o neturtingi – nebent pasiskolinę pinigų. Vadovaujantis Konstitucija, aukštojo mokslo kaina tiek turtingiems, tiek skurdiems privalo būti vienoda. Vienas iš galimos reformos elementų – paskolos iš bankų, skirtos mokesčiui už studijas bei pragyvenimo išlaidoms padengti. Gaila, bet konkrečių palūkanų dydžių niekas nenurodo, nes jos yra bene svarbiausias ekonominis argumentas prieš šią reformą!
G. Steponavičius siūlo, kad turtingieji už mokslą mokėtų mažiau, nei neturtingi – turtingieji sumokės reikalaujamą sumą, o neturtingi – dar ir palūkanas. O tai jau yra tikras Konstitucijos paniekinimas.
Negana to, pasiėmęs studijų paskolą asmuo, baigęs aukštąją mokyklą, dar mažiausiai 5 metus (o daugeliu atveju ir 10) turės nešti ne tik paskolos įmokų, palūkanų naštą, bet dar ir privalės nuomotis būstą – joks bankas nesuteiks paskolos asmeniui, kuris ir taip jau turi didelių finansinių įsipareigojimų.
Jei metinė studijų kaina siektų 8 000 litų, per ketverius metus susikauptų 32 000 Lt paskolos vien tik įmokoms už studijas. Numatomos paskolos lubos – 50 000 Lt, vadinasi, pragyvenimui ketveriems metams liktų 18 000 Lt. Tai tesudaro 375 Lt mėnesiui – apie reformos autorių skelbiamas būsimas studentų galimybes atsidėti vien tik mokslui nėra ko ir kalbėti.
Provincijos jaunuoliui Vilniuje pragyventi per mėnesį kainuoja mažiausiai 1 000 Lt net įsikūrus bendrabutyje – apie nuomojamus butus ar kambarius su tokiu biudžetu galima tik pasvajoti. Situacijos paskaninimui – visi studentai niekaip nesutilps dabar stovinčiuose bendrabučiuose, net juose pastačius dviaukštes lovas ir gyvenant po 6 žmones metalinio garažo dydžio kambarėlyje. Galima drąsiai teigti, jog visi studentai bus priversti imti maksimalaus dydžio paskolas.
O dabar – kaip vienoje gerai žinomoje dainoje – atlaikykit! Net jei paskolos ėmimo atveju bendras pabrangimas tesiektų 10 proc., 10 metų kas mėnesį mokant bankui įmokas joms reikėtų atseikėti 480 Lt. Buto nuoma kainuos, tikėtina, nuo 600-800 Lt (o nuosavo būsto nusipirkti nebus įmanoma dėl jau turimų finansinių įsipareigojimų), vadinasi, vidutinį šių dienų atlyginimą gaunančiam absolventui pragyvenimui teliktų 500-600 Lt per mėnesį, už kuriuos jis turėtų važinėti į darbą (mėnesinis viešojo transporto bilietas tikriausiai atsieitų apie 100 Lt), apsirengti, apsiauti, pavalgyti ir patenkinti kitus minimalius poreikius. Tai nėra įmanoma.
Siekdami išgyventi, dabartiniai studentai privalės ieškoti ne lengvesnės, o nors šiokios tokios duonos svečiose šalyse. Nepamatuoti sprendimai gali atsirūgti ir atsirūgs tokia emigracijos banga, kokios Lietuva dar tikrai nėra regėjusi.
Bet švietimo sistemos reformos reikia.
Diskusija? Ministre, tauta laukia Jūsų atsakymo!
Pone ministre, nepavydžiu Jums Jūsų algos, kostiumo iš gero audinio, automobilio, būsto ar patogių batų, nors nė vieno iš šių dalykų dauguma būsimų studentų gali ilgai, labai ilgai neturėti. Nuolatos akcentuojate, jog Jūs nevengiate diskusijos, siekiate išgirsti visuomenę, tartis su ja – Lietuvos žmonių labui.
Būkite toks modernus, kokiu stengiatės atrodyti , viešai atsakykite į šį straipsnį. Jis siūlo sprendimą, kuris padėtų ne tik neskausmingai įgyvendinti švietimo reformą, bet ir išspręsti visą puokštę mūsų Tėvynės ateityje laukiančių ar dabarties problemų.
Atsakykite straipsniu į šį straipsnį, nevenkite dialogo – Švietimo ir mokslo ministerijos interneto puslapyje galėtumėte net įdiegti diskusijų galimybę, kur viešai galėtumėte diskutuoti su visa akademine bendruomene, o ne vien keletu išrinktųjų.
Panacėja Lietuvos švietimo sistemai
Atsižvelgiant į vis didėjantį 2009-ųjų metų biudžeto deficitą, politikai mato tik vieną išeitį – perkelti studijų finansavimo naštą nuo valstybės ant studentų ir jų tėvų pečių. Būdas sutaupyti biudžeto pinigus gana neblogas, tačiau jau po ketverių – penkerių metų tai ims skaudžiai atsiliepti mūsų ekonomikai – neregėtai didelė jaunų žmonių dalis išvyks dirbti į užsienio šalis, likusieji nesibaidys šešėlio, nes taip galės nuslėpti nuo valstybės tikrąsias gaunamas pajamas ir tikėtis, kad ji apmokės bent dalį milžiniškos paskolos mokslui.
Galimybė gauti studijų paskolą iš privačių bankų – gerai. Blogai – didelė studijų ir pragyvenimo kaina.
Siūlau įvesti tokią sistemą – kiekvienas studentas turi galimybę gauti paskolą, tačiau ją imdamas sudaro sutartį su Švietimo ir mokslo ministerija ar kita kompetentinga įstaiga, kurioje numatomos tokios sąlygos:
· studijų kredito grąžinimą garantuoja valstybė
· studentas įsipareigoja pats mokėti kredito įmokas, jeigu neturi pajamų, susijusių su darbo, autoriniu ar kitokiu užmokesčiu, už kurias pajamų mokesčiai mokami Lietuvos Respublikoje, tačiau jų turi kitose šalyse
· jei studentas, baigęs aukštąją mokyklą, už gaunamas pajamas mokesčius moka Lietuvos Respublikoje, valstybė įsipareigoja dalį pajamų mokesčio arba, tam tikromis sąlygomis, visą jį skirti kredito įmokoms padengti
· trumpiausias paskolos grąžinimo terminas – dveji metai nuo įsidarbinimo pradžios, jei tam pakanka mokamo pajamų mokesčio
· studijų kredito įmokoms galima panaudoti ne daugiau, kaip pusę mėnesinio pajamų mokesčio, jei paskolos grąžinimo terminas pagal mėnesines kredito įmokas nesiekia 5 metų. Likusi pajamų mokesčio dalis tenka valstybės biudžetui
· jei kredito mėnesinės įmokos viršija studento mokamą pajamų mokesčio dydį grąžinimo terminui esant didesniam, nei penkeri metai, arba pusę mokamo pajamų mokesčio grąžinimo terminui esant mažesniam, nei penkeri metai, paskolos grąžinimo terminas pratęsiamas tiek, kad mėnesinis kredito įmokos dydis neviršytų studento mokamo pajamų mokesčio dydžio, jei po pratęsimo paskolos grąžinimo terminas viršys penkerius metus, arba tiek, kad mėnesinis kredito įmoko dydis neviršytų pusės studento mokamo pajamų mokesčio dydžio, jei po pratęsimo paskolos grąžinimo terminas neviršys penkerių metų
Tokia sistema suteiktų lygias galimybes siekti aukštojo mokslo visiems, leistų sutaupyti daug daugiau biudžeto lėšų, nei dabar siūlomas reformos projektas, įgyvendinti pačią švietimo reformą, sustabdytų intelektualų emigraciją, sutrukdytų atlyginimus mokėti vokeliuose, skatintų skaidrų pajamų deklaravimą, ji veiktų kaip žinių ekonomikos katalizatorius. Dvidešimčiai procentų geriausiai besimokančių studentų kiekvieną pusmetį ar kasmet būtų galima grąžinti jų iki tol paimtą kreditą, vertinant pagal rotacijos eilę, o ne kokį nors balą (aštuoneto sistema yra kvailiausias dalykas, kokį tik buvo galima sugalvoti). Taip būtų įgyvendinama geriausiųjų teisė į nemokamą mokslą. Aštuoneto sistemą reiktų panaikinti ir grįžti prie tikrai kur kas objektyvesnės rotacijos sistemos.
Gerbiamas ministre, Jūs ką tik gavote pasiūlymą, kurio atsisakyti galite tik argumentuodamas, nes kitaip tauta iš tiesų gali pareikalauti Jus atleisti. Iki šiol pasyviai stebėjau Jūsų ir Jūsų priešininkų veiksmus, pasisakymus, tačiau, jei nesulauksiu atsakymo, prisidėsiu prie Nerijaus Stasiulio, taip pasielgs ir didelė dauguma tų, kurie neatėjo į kovo 10-osios mitingą, nes dar nebuvo apsisprendę, ką palaikyti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!