Staiga prie mūsų prieina du tamsaus gymio jaunuoliai ir klausia, ar kas nors moka angliškai. Kasininkė tik pagūžčioja pečiais, kita darbuotoja taip pat. Šiek tiek nustebęs sakau, kad aš suprantu angliškai, kas atsitiko? Vienas iš jaunuolių planšetėje kažkas man rodo. Paprašiau palaukti, kol susimokėsiu, gal galėsiu kuo nors pagelbėti.
Istorija paaiškėjo tokia: vienas iš jaunuolių autobuse pametė telefoną, kurį kažkas pasiėmė ir nusinešė. Planšetėje rodoma to telefono buvimo vieta – sekimo funkcija. Klausiu, ar brangus telefonas. Sako, „iPhone“.
Įdėmiau įsižiūriu į planšetę – kažkur čia, visai šalia. Jie skambina į pamestą telefoną, šviesos signalas normalus, tik niekas neatsako. Staiga išgirstame skambant.
Patraukiame prie pašto, skambėjimas sustiprėja. Skamba lyg visai šalia, bet niekaip negalime rasti. Apžiūrinėjame visus užkampius, laiptus, ertmę po balkonu... Skamba, bet nėra! Ropojam, šliaužiojam trise – prakeikimas, niekur nerandam. Klausiu, iš kur jie atvyko į Lietuvą ir kokiu tikslu. Iš Pakistano, studijų aviatorių rengimo centras – būsimi lakūnai.
Paskui užverčiam galvas į viršų – kažkas mirksi trečio aukšto balkone! Štai kur tas „iPhone“ – kažkas parsinešė ir padėjo į balkoną. Paprašau nebeskambinti, kad neišsiduotume. Tada surenku policijos numerį ir nupasakoju situaciją. Keistai turbūt nuskambėjo mano pasakojimas, bet paklausiau vardo ir pavardės, operatorė pažadėjo išsiųsti ekipažą.
Tuomet prie mūsų priėjo keistas vyrukas. Pamatė, kad kažkas čia vis kažko ieško, kalbasi angliškai – patraukėme jo dėmesį. Sako: „Aš žinau, kaip patekti į šitą bendrabutį, kažkada čia gyvenau.“
Paklausiu, kaip mes pateksime į trečio aukšto balkoną, – gal geriau palaukime policijos?
„Ne, – sako, – čia bendro naudojimo balkonai, einam, parodysiu.“
Iš kitos pastato pusės patenkame į bendrabutį, užlipam į trečią aukštą, šiaip ne taip surandam išėjimą į balkoną. Guli sau telefonas, pakištas už lentos, paremtos į balkono kraštą. Pakistaniečiai be galo apsidžiaugia, mes padėkojame vyrukui, parodžiusiam kelią į balkoną. Paskambinu policijai ir pasakiau, kad nebevažiuotų.
Tai štai kaip kvailai bendrabučio gyventojai paslėpė autobuse rastą lobį! Palinkėjau pakistaniečiams gerų skrydžių padangėse ir patraukiau namo. Užmuškit mane prakiurusiu kibiru, bet nepatikėčiau, jei kas nors iš anksto pasakytų: dabar eisi į parduotuvę, o susimokėjęs už prekes susipažinsi su pakistaniečiais, kurių telefoną išgelbėsite paslėptą balkone. Kaip būna!