11,5 mln. gyventojų ir kaip aš viena važinėsiu dviračiu, juk dar kas nors atsitiks man? Tokia pirma mintis man šovė į galvą.
Tiesa pasakius, niekada neturėjau tokių atostogų, kad paprasčiausiai pasivažinėčiau dviračiu kaip vaikystėje. Būna, kad žmonės skrenda kažkur prie jūros ilsėtis ir gerti alkoholį, kai „viskas įskaičiuota“, arba lipa į kalnus, keliauja po dykumas.
Kažkaip visada galvojau, kad reikia keliauti autobusu, taip patogu jį apžiūrėti, arba naudotis taksi, ar mašina – dviratis man buvo kažkas naujo.
Kai atsiverčiau Havanos žemėlapį ir pamačiau, jog mano viešbutis yra miesto pakraštyje, 70 av, pirma mintis buvo, kaip aš nusigausiu iki centro, kiek teks ilgai minti dviračiu?
Ir tokia baimė buvo – kaip važiuoti, kuriuo keliu? Pasirinkau pagrindinę gatvę, trijų eismo juostų į vieną pusę, Malecon, ir per ją ir važiavau į Havanos centrą. Truputėlį baugino pravažiuojantys automobiliai, kurie pypsėjo. Vėliau supratau, kad tai įprasta Lotynu Amerikos šalyse.
Labai nejauku buvo, nes nemačiau kitų dviratininkų. Mačiau, kad žmonės vaikšto, bėgioja, mačiau daug turistų, bet kad dviračiu važiuotų, kaip aš, nelabai pastebėjau. Iš pradžių kelias dienas baugino mintis, kad gal buvo draudžiama važiuoti dviračiu tuo keliu?
Tereikėjo tik vienos valandos, kad kirstum 11 mln. gyventoju miestą ir atsidurtum centre. Saulei nusileidus, sumažėja karštis, mažiau žmonių, labai daug paukščių garsų, malonus kvapas mieste ir aišku, tvarka.
Man buvo labai keista, kaip saugu Havanoje. Aš, viena mergina, važiuoju dviračiu ir dar naktį! Bijau net sakyti komplimentus Kubai, nes pagalvosite , kad giriu ten esančią komunistų partiją, kuri yra valdžioje. Manau, fotografijos iškalbingesnės už mano žodžius.
Aš važiavau per visą Havaną, ir per turtingus rajonus, ir per mažiau turtingus, bet visur žmonės buvo malonūs ir šypsojosi. Klausiau jų, kaip taip yra, kaip taip įmanoma? Ar jie neturi bėdų, vargų?
Ar jie nenorėtų apiplėšti, pavogti kažką iš kitų žmonių? Žinote, koks buvo atsakymas? Jų atsakymas, kad mes visi turime bėdų ir problemų, bet jie ten, Kuboje, juokiasi iš savo vargų, bėdų ir problemų, o ne vagia ir apiplešinėja kitus!
Kai grįžau atgal į namus ir įsijungiau kompiuterį, perskaičiau tuos pačius vargus ir bėdas – sulaikyti kažkokie teisėjai, advokatai, mesti įtarimai... Žinote, ką pagalvojau?
Jei manęs dabar paklaustumėte, ar aš saugesnė esu Vilniuje, ar kur provincijoje Lietuvoje, ar komunistų valdomoje Kuboje – kaip manote, koks mano atsakymas būtų?
Aš tik dabar supratau, kur mes, kaip šalis „nusigrybavome“ į lankas. Net Kuboje važinėtis dviračiu yra saugiau ir mieliau nei „brangioje“ Tėvynėje! Ar dar tikrai manote, kad einame teisingu keliu? Man akys po Havanos atsimerkė, o jums kaip?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Žiema jau beveik baigiasi, tačiau tikime, kad šaltuoju metų laikotarpiu ne tik sunkiai dirbote, bet ir ieškojote geriausios poilsio vietos savo atostogoms.
Galbūt per savo atostogas atradote, tokių vietų, kurios jums paliko neišdildomą įspūdį ir norite jais pasidalinti? Tai gali būti brangios, bet vertos pamatyti šalys arba kaip tik pigūs, bet lietuvių nematyti perlai.
O gal per atostogas nutiko ir kuriozinių situacijų? Nevykusi ekskursija, patyrėte didžiulį kultūrinį šoką, susipažinote su neįprastais jums papročiais? Gal turite patarimų tautiečiams, kuriais jie galėtų pasinaudoti ateityje, kai norės vykti į jūsų aplankytas vietas?
Jeigu norėsite, anonimiškumą garantuosime, visas istorijas publikuosime DELFI portale. Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime Artūro A. Skučo knygą „Nepriklausomybės gvardija“, su laimėtoju susisieksime asmeniškai.
Rašykite el. p. pilieciai@delfi su prierašu „Mano atostogos“ arba spauskite apačioje pilką mygtuką, bet būtinai irgi nurodykite savo el. pašto adresą.