Vieną dieną jam ėmė skaudėti gerklę. Nors ir paskelbta gripo epidemija, tikrai nekilo minties dėl gerklės skausmo kreiptis į šeimos gydytoją. Juk kam nepaskauda gerklės pavasariop?
Po savaitės, sekmadienį, pakilo temperatūra. 39. Tai išgąsdino, paprasti vaistai termometro stulpelio nesugebėjo pajudinti. Temperatūra nekrito, atvirkščiai – šoktelėdavo arčiau 40 laipsnių. Pirmadienį nieko nelaukdami keliavome pas šeimos gydytoją. Gydytoja pasiklausė plaučių (vėliau paaiškėjo, kad iš karto girdėjo, kad abiejuose plaučiuose yra karkalų, t. y. antrą ligos dieną buvo aišku, kad tai – abipusė pneumonija) ir išrašė antibiotikų. Nesiuntė darytis plaučių nuotraukos, nes, pasak jos, nenorėjo, kad temperatūros turintis žmogus važinėtų. Klausiu savęs, ar tai pirmoji, bet dar nelemtinga klaida? Gydytoja liepė grįžti penktadienį.
Penktadienis atėjo. Temperatūra nekrito, ir dieną, ir naktį kankino baisus kosulys. Vienintelis būdas užmigti – sėdint, bet ir tai – tik kelioms valandoms. Natūralu, organizmas seko, todėl penktadienį pas gydytoją tėtį reikėjo vesti už parankės. Nuo antibiotikų negerėjo, galbūt situacija plaučiuose net pablogėjo, nes gydytoja nusprendė išrašyti siuntimą į ligoninės skubios pagalbos skyrių.
Nuvažiavome po pietų, taigi, pirmas klausimas buvo: „O ko jus čia atsiuntė?“. Diagnozę patvirtino – abipusė pneumonija – ir... išleido gydytis namuose. Atsakymo iš ligoninės kone reikalauti reikėjo, nes specialistų jau nebebuvo. Dar vienas apsilankymas pas šeimos gydytoją ir stipresnių antibiotikų išrašymas. Gydytoja neslėpė nuostabos, kad tėtis grįžo, ji buvo įsitikinusi, kad paguldys į ligoninę, ir kitą kartą pamatys jau sveiką. Deja, po to penktadienio kito karto nebebuvo... ir niekada nebebus.
Šeštadienis, sekmadienis. Puoselėjome viltį, kad stipresni antibiotikai pagaliau suveiks. Temperatūra nukrito, tačiau dusulys nemažėjo, iš šalies žiūrint atrodė, kad galbūt net šiek tiek blogėja. Sekmadienio vakaras suteikė daug vilčių – tėtis atrodė energingesnis, galėjo ne tik gulėti lovoje, mažiau duso.
Pirmadienį, deja, ir vėl pablogėjo. Menkiausias judesys buvo labai sudėtingas jam, o po kiekvieno pajudėjimo kvapą atgauti reikėjo nemažai laiko. Pradėjo mėlti lūpos, po to – ir aplink jas. Kai tėtis atgaudavo kvapą, atgaudavo ir spalvą. Kvėpavimas buvo sunkus, paviršutiniškas... Vėlai vakare iškvietėme greitąją, nes žiūrėti į taip besikankinantį žmogų buvo baisu. Greitosios gydytoja pakraupo – deguonies kiekis kraujyje buvo labai sumažėjęs. Greitai užpildė dokumentus, kuo skubiau nuvedė į greitosios automobilį, prijungė deguonį ir išvežė į tą patį skubios pagalbos skyrių. Tokios būklės negalėjo nepaguldyti į ligoninę... Budinti gydytoja, pakalbėjusi su tokios sunkios būklės ligoniu, tarstelėjo „Man viskas aišku“ ir kažkur nuskubėjo. Juk buvo jau po vidurnakčio...
Didžiuliai kiekiai deguonies, kaniulių keitimas į deguonies kaukę... Antradienis teikė daug vilčių, nes atrodė, kad gerėja, kad juo rūpinasi ir tikrai išgelbės. Gydantis gydytojas ėjo kelis kartus per dieną, reguliavo deguonies kiekį. Antradienį vakare paskyrė kraujo dujų tyrimą. Vakare kalbėjome telefonu, tėtis sakė, kad lyg ir geriau. Paskutiniai mano žodžiai buvo: „Tu privalai pasveikti!“. „Žinau...“, – atsakė jis.
Trečiadienio rytas prasidėjo skambučiu iš tėčio mobilaus telefono. Bet skambino ne jis. Sesutė iš skyriaus informavo, kad mano tėtį perkėlė į reanimaciją ir reikia atvažiuoti pasiimti daiktų. Daugiau jokios informacijos suteikti negalėjo. Kvietė pasiimti daiktų, tarsi jis būtų miręs. Amžinybę (nors realybėje turbūt tik 10–15 min.) trukusi kelionė iki ligoninės. Skyriuje viena iš gydytojų į klausimą „Gal žinote ką nors apie būklę?“ šaltai atšovė: „Bloga. Intubuotas“. Mintys nebesidėliojo, norėjosi bėgti iš ten, tarsi tai pakeistų faktą...
Už reanimacijos durų laukti gydytojo ir kokių nors žinių buvo be galo sunku ir baisu. Gydytojas pasakė tik kelis sakinius: „Intubuotas ir užmigdytas. Kartosiu visus tyrimus. Būklė sunki, bet ne kritinė, todėl neįleisiu. Ateikite 16 val., tada turėsiu daugiau informacijos. Jokių prognozių.“
Visą dieną, nors ir kupiną kitų rūpesčių, mintys nuolat sukosi apie tėtį ir ką pavyks sužinoti vakarop. Visą dieną tikėjausi, kad nuvažiavus 16 val., pasakys, kad būklė gerėja, kad greitai perkels atgal į vidaus ligų skyrių. Deja, tą dieną į ligoninę nebevažiavome... Įvyko tai, ko turbūt niekas nesitikėjo, net gydytojai.
Skambutis. Iš reanimacijos. „Užuojauta... Darėme viską, ką galėjome... Neužteko resursų... Žaibinė infekcija...“ Dar keletas beprasmių klausimų ir sakinių... ir spengianti tyla. Atrodė ir vis dar atrodo, kad tai – klaida, tik blogas sapnas, iš kurio netrukus pabusiu... Deja, kasdienybė verčia kaskart suprasti, kad tai tikrai įvyko...
Dar viena kelionė į ligoninę kitą dieną. Vėl šalta ir bejausmė, nors ir kita, gydytoja. Į vienintelį klausimą „Kodėl?“, susierzinusi atsakė: „Susitarkime, mes čia žmonių nežudome!“ Bet juk niekas to ir nesakė, tik norėjosi paaiškinimo, kodėl žmogus, kuris gydėsi ir kuriam lyg ir gerėjo, staiga mirė... Reikėjo tik paprasto paaiškinimo ir šiek tiek empatijos, daugiau nieko. Jokio žmogiško paaiškinimo, deja, nesulaukėme, tarstelėjo tik kad taip būna visur.
Praėjo du mėnesiai, tačiau atrodo, kad visa tai įvyko vakar... Nežinau, ar galima ką nors kaltinti, ar yra kaltų, bet... Ar kas nors būtų pasikeitę, jeigu šeimos gydytoja būtų iš karto siuntusi persišviesti plaučius? Ar būtų buvę kitaip, jei penktadienį būtų paguldę į ligoninę? Ar ligoninėje tikrai padarė viską, ką galėjo, o gal suklydo ir per vėlai perkėlė į reanimaciją? Neatsakyti klausimai kankina kasdien ir, deja, niekas į juos nebeatsakys...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome jūsų: pasidalinkite savo patirtimi aš ligoninės ar poliklinikos, pagyrimais ir nusiskundimais gydytojams! Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sveikata“!