Dabar žliumbiu kaip mažas vaikas. Kaip Mantas pernai po Europos čempionato. Žliumbiu kaip vaikas, nes einu iš proto. Žliumbiu, nes nervai nelaiko, o minutės slenka dienų ilgumu. Žliumbiu, nes pasidaro lengviau.... Žliumbiu, nes bijau to, kaip gali baigtis šios dienos rungtynės, bijau, kad jie išvažiuos namo anksčiau laiko... Bandau nuvyti tokias mintis, bet tai yra sunku, nes visi tie neigiami komentarai lenda į galvą, visos toks ekspertų prognozės, sąmokslo teorijas, viskas lenda į galvą.
Prisipažinsiu, bijau, labai bijau ir tik vieną kartą taip bijojau prieš varžybas. O tada jos baigėsi neabejojama mūsiškių pergale... Tad gal verta bijoti? Nors žmonės sako, kad bijoti sveika, tik, žinoma, proto ribose. Tik nežinau, ko bijau labiau: ar to, kad galim pralaimėti (50 ant 50), ar to, kaip tokiu atveju su rinktine pasielgs visi „sirgaliai“? Kaip juos sumals su žemėm, kaip peiks. Turbūt šito bijau labiausiai gyvenime.
Mes negalim šiandien pralaimėt! Jie negali šiandien pralaimėt! Jie neverti to! Galit sakyt, ką norit – kad jau rungtynės su ispanais parodė, kad mes niekam tikę, kad užtraukėm milžinišką gėdą ir t.t. Kam tai rūpi? Ar mes pirmi ir paskutiniai, kurie pralaimim? Ar mes pirmi ir paskutiniai, kurie pralaimim tokių taškų skirtumu? Atsibuskit žmonės, tai jau praeitis, nors ir skaudi!
Gana „nurašinėti“ ir peikti tuos, kuriuos dar vakar mylėjot ir ant rankų nešiojot! Gana! Šiandien ir dabar jiems labiausiai reikia mūsų palaikymo! Nes jie kovoja dėl mūsų! Galvojat, jiems būtų toks svarbus tas medalis, jei juo niekas nesidžiaugtų, jei jų niekas nepasitiktų ir jie neatvežtų šventės į Lietuvą?
Jeigu Jūs taip manot, man Jūsų kuo nuoširdžiausiai gaila, tikrai. Jie kovoja ir stengiasi dėl mūsų, o mes... Ką mes? Mes nusisukam tada, kai jiems labiausiai reikia mūsų visų palaikymo, nors ir prie televizoriaus. Po galais, kokia mes krepšinio šalis, kuri peikia savus? Kokia? Krepšininkai visada pagiria savo sirgalius, niekada nė vieno blogo žodžio neteko iš jų apie sirgalius girdėti. Niekada. Nei 2009 m., nei 2011 m., kai tikrai galėjo ką nors pasakyti. Jie tylėjo. Jiems buvo gėda, bet ne dėl to, kad jie pralaimėjo. Manau, jiems buvo gėda, kad nuvylė mus, sirgalius. Tik dėl jų mus žino visas pasaulis. Kad yra tokie žmonės, kurie galvą guldo dėl savų. Tai kodėl mes taip elgiamės su jais?
Ir dar daugiau – pabaigai. Žmonės, kodėl jūs tokie nepastovūs, ką? Ir dar melagiai. Svarbiausia, kad Jūs meluojat sau. Praėjusių metų čempionate daugiau nei pusė Lietuvos pylė pamazgas ant Manto Kalniečio, kad „ką čia jis daro, laisvas nepataiko, troicus mėto, atsirado gi snaiperis, kamuolį praradinėja“ ir t.t. O šiemet Mantui Kalniečiui statot paminklą. Sutinku, jis jo nusipelnė, bet ne tik šiemet. Visi pamirštat Jonus (Valančiūną, Mačiulį, Kazlauską – DELFI), kad ir visus tris, nes jei ne jie, neaišku ar mes būtume žaidynėse. Ir jeigu jūs teigiate, kad šita rinktinė nieko verta, taip sakėte jau prieš Olimpiadą, tai kokio velnio nirštat, kad ji pralaimi, kad nežaidžia gerai?
Kodėl Jūs taip darot? Galbūt jums nėra tas pats ir nėra jie tokie beviltiški? Kad ir kaip būtų, reikia palaikyt mūsiškius, nes jie to verti. Nors ir tampo jie mums nervus (kartais atrodo, kad jie tiesiog nemoka išsaugoti įgyto pranašumo, o mėgsta trilerius iki galo, tokiu būdų ne tik sau, bet ir sirgaliams, didindami žilų plaukų ir sunaikintų nervų ląstelių kolekciją), nors ir pralaimi 50 taškų skirtumu, nors ir pirmą kartą per 18 m. pralaimi kroatams, juos palaikyt vis tiek reikia, nes kas daugiau, jeigu ne mes tai darysime? Jei džiaugiamės kartu, tai ir verkime kartu. Be jų nebūtų, kuo džiaugtis. Pirmyn, vyrai, Lietuvoje dar yra žmonių, kurie tiki Jumis ir yra su Jumis! (...)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite su prierašu „Sirgalius“ pilieciai@delfi.lt