Kadangi šį rašinį turbūt labiau skaitys ne teisininkai, trumpai paaiškinsiu, kad nuo 2003 m. gegužės mėnesio, įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksui (toliau – BPK), tyrėjai (pareigūnai, paskirti tirti nusikalstamas veikas) pakeitė iki tol neblogai dirbusius Lietuvos tardytojus, kurie, beje, nebuvo pagarsėję nusikalstamais darbais.
Tardytojais mūsų šalyje dirbo apie šeši šimtai pareigūnų, kurie paprastai turėjo aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą ir buvo visiškai atsakingi už parengtinio tyrimo greitumą, kokybiškumą, žmogaus teisių nepažeidžiamumą, savo veiksmų teisėtumą, už savo asmeninį padorumą, moralumą, etiškumą ir pan.
Jų veiklą tuomet kontroliavo prokurorai, o paprasčiau sakant, tai darydavo tik tuomet, kai tardytojai bylą siųsdavo teismui su kaltinamąja išvada, arba reikėdavo spręsti kaltinamojo (įtariamojo) suėmimo, kratos ir kai kuriais kitais atvejais. Jeigu kildavo įtarimas, kad tardytojas padarė teisės pažeidimą, tokiais atvejais parengtinį tardymą darydavo prokurorai, bet ne tie patys kolegos tardytojai.
Dabar vietoj parengtinio tardymo yra įteisintas ikiteisminis tyrimas, kurį atlieka per penkis tūkstančius tyrėjų ir dar daugiau kitų kriminalinės policijos darbuotojų, tyrimą organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja jam vadovauja ir patys tiria dar apie aštuonis šimtų prokurorų.
Visa ši armija tyrėjų efektyviau negali dirbti dar dėl vieno iš esmės bereikalingo tarpininko – ikiteisminio tyrimo teisėjo, kurio kompetencija yra leisti ar neleisti atlikti kelias dešimtis tyrimo veiksmų. Aiškiau sakant, tardytojo funkcijos dabar išskaidytos net per tris subjektus – prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjo, policijos ar kitos ikiteisminio tyrimo įstaigos viršininko.
Visi žinome, kad veikiant tokiam skaitlingam pareigūnų aparatui, tyrimo veiklos rezultatai nei kiek nepagerėjo, o atidžiau panagrinėjus statistinius duomenis (kriminologai sako, kad ir juos reikėtų dauginti bent iš penkių) pagrindiniai rezultatai netgi suprastėjo. O kiek Lietuvoje gyventojų beliko? Taigi, tyrėjais dabar dirba bet kas, yra ir nemažai neužimtų vietų. Jais dirba ir vidurinės mokyklos absolventai, kurie baigė trumpus kurselius ir pan., nors darbas, kaip visi suprantate, yra labai atsakingas, imlus, emociškai slegiantis, bet apmokamas valytojos uždarbio lygmeniu.
Nėra ir kitokių apčiuopiamų garantijų – galbūt tik paankstinta pensija, tačiau ir ją reikia užsitarnauti. Todėl neblogai parengti teisės bakalaurai ir magistrai tyrėjais neina dirbti, mieliau patruliuoja (atidirba parą, ir trys dar laisvos dienos, o atlyginimas kartais didesnis nei tyrėjo) ar užima kitas kabinetines pareigas. Tad vyrai kartais ir „atsipalaiduoja“... (beje, ir moterys, nes tyrėjo funkciją dažniausiai atlieka kaip tik moterys, kurios yra kruopštesnės, atsakingesnės, mažiau atsikalbinėjančios ir kt.).
Tyrėjai „atsipalaiduoja“ ne tiek dėl to menko atlyginimo, bet labiausiai dėl neprotingai, netgi nelogiškai teisės normomis sukonstruotų tyrimo veiklos procesinių taisyklių, dabar menkai vertinamo ir neprestižinio darbo. Aš tikrai nenoriu įžeisti didžiausios dalies tyrėjų ir prokurorų, kurie, nepaisant painios procesinės tyrimo procedūros, organizacinių nesklandumų, skurdžiai apmokamo darbo, vis dėlto ištvermingai, principingai bei atsakingai ir toliau atlieka taip reikalingas visuomenei funkcijas, kovoja su nusikalstamumu ir užtikrina tam tikrą žmonių aplinkos ir jų turto saugumą, tačiau visuomet užkliūva būtent rezonansinės situacijos, kurios dabar teisinėje visuomenėje, deja, beveik neaptariamos. Daug kas nutylima, bet visi suprantate kai tai yra pavojinga.
Pradžioje dar paminėjau – „atliekamas ikiteisminis tyrimas“, tačiau trumpai pasiaiškinkime, kuo jis skiriasi nuo ankstesnio baudžiamosios bylos iškėlimo ir parengtinio tardymo procedūrų? Ogi tuo, kad dabar, kaip taikliai išsireiškė mano kolega, ilgai policijoje dirbęs aukštas pareigūnas, ikiteisminis tyrimas dažniau imituojamas, nei iš tikro atliekamas. Nusikaltimų aukos, nukentėję asmenys pagal galiojantį reglamentavimą dažniausiai net nežino, kas jo atvejį tiria ir kokie tyrimo rezultatai.
Mūsų valstybėje įvyko taip, kad ikiteisminio tyrimo procedūra tapo labiau reglamentuojama ne įstatymais, o žinybiniais įsakymais, rekomendacijomis ir pan. Kad tuo įsitikintume, kiekvienas galime atsiversti Respublikos prokuratūros puslapyje patalpintą „Rekomendaciją dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“, kuri patvirtinta Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. I-110 ir dalinai pakeista generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. I-133.
Taigi, nepaisant to, kad įstatymas – Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 str. – įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką, nurodyta rekomendacija nurodo tyrėjams dėl nužudymų, padegimų ar dingusių žmonių nepradėti iškart ikiteisminio tyrimo, o tirti mirties, gaisro ar asmens dingimo priežastis. Statistiniuose dokumentuose juos reikia registruoti ne oficialia ikiteisminio tyrimo registracijos tvarka, bet kitaip, pvz.Nr.555000-mirties atveju.
Dėl šios rekomendacijos iš esmės tyrimas nevyksta, renkamos pažymos, atliekamos kitokios procedūros ir t.t., nors įstatymas ir tokiems tikslinimams nustato veiksmingų procesinių veiksmų atlikimą iki 10 dienų terminu, o minėta rekomendacija leidžia tyrėjui tikslinti informaciją neribotą laiką. Tau sukuria tam tikras prielaidas tyrimo vilkinimui ir kt.
Beje, prokuratūra prikūrė dar ir kitų rekomendacijų, kurios dažnai kertasi su įstatymo esme. Jau daugiau nei metus įteisintas formalus ikiteisminis tyrimas, kuriam nustatomas penkių dienų tyrimas, nors procesinis įstatyminis reglamentavimas tokio sutrumpinto tyrimo nenumato. Laiku nepradedant intensyvaus ir atsakingo padarytų nusikalstamų veikų ikiteisminio tyrimo ir šį procesą vilkinant, dingsta veikų tiek materialūs, tiek ir išliekantys žmonių atmintyje reikšmingi įrodymai ,o pavėluotai, po keleto savaičių ar mėnesių pradėjus pilnavertį ikiteisminį tyrimą, gero rezultato nebūna.
Nukentėjusieji asmenys, nusikaltimų aukos neretai paliekamos likimo valioje, jų teisėti interesai visiškai neginami. O žmones dar labiau piktina tai, kad tyrėjai geria, patys daro nusikalstamas veikas ir pan. Jei tyrimo funkciją mes ir toliau patikėsime tūkstančiams mažai motyvuotų pareigūnų ir optimaliai nereglamentuosime baudžiamajame persekiojime dalyvaujančių subjektų statuso ir tarpusavio veiklos taisyklių, visuomenė geresnės perspektyvos tikėtis negali.
Man asmeniškai visiškai nesuprantama, kodėl oficialios institucijos ar teismai iki šiol nei karto nesikreipė į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl seniai akivaizdžiai matomų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimų baudžiamojo persekiojimo teisiniame režime. Lietuvos nusikaltimų aukų rėmimo asociacija daugelį kartų įspėjo Generalinę prokuratūrą, kitas teisines institucijas apie netvarką ir chaosą reglamentuojant ikiteisminį procesą ir organizuojant tokią veiklą, tačiau be kai kurių atsiprašymų, nuraminimų, nieko racionalaus nedaroma.
Mano nuomone, sugrąžinus 2003 m. gegužės mėnesio išvakarėse galiojusį BPK, kuris tuomet buvo visiškai „išvalytas“ nuo sovietinio palikimo ir efektyviai tame etape veikė, įvyktų tai, ko reikia mūsų visuomenei ir valstybei, būtų sutaupyti šimtai milijonų litų, kurių dabar viskam trūksta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!