Internetas teikia didžiules dalijimosi duomenimis galimybes. Turtinė nelygybė pasaulyje yra didžiulė, bet ir mažiau turtingi žmonės naudojasi internetu (taip pat, kaip ir savo neturtinguose namuose turi TV), dėl kurio gali pasiekti kultūros išteklius. Interneto galimybės suformavo žmonių lūkesčius – net ir tie neturtingi žmonės turi panašius lūkesčius. Kodėl turi turėti mažesnius? Juk turtinė nelygybė yra nepateisinama.
Esant tokiai situacijai, kodėl jūs, LATGA žmonės, norit paprastiems žmonėms tokią prieigą riboti? Gal geriau šalia atidaryti lengvai randamus legalius kanalus, kur žmonės galėtų paprastai nusipirkti kūrinių? Labai gerai, kad atsirado turinio požiūriu gausios el. parduotuvės (tokios kaip „Google“ ir „Apple“) ir VOD (video on demand; angl. vaizdo įrašai pagal pareikalavimą) svetainės, kur moki už filmo vienkartinį pažiūrėjimą, ne už nuosavybę.
Gal geriau dėl nelegalaus naudojimo nesukti galvos, bet padaryti galimybę žmonėms tiesiog paaukoti pinigų (tiek, kiek gali ir nori) autoriams, kurių kūrinius naudojo nemokamai? Gal geriau užsiimti švietimu, kad draugų nebūtų giriami (o peikiami, sudraudžiami) tie asmenys, kurie naudoja kūrinius nelegaliai, bet turi pinigų ir piktybiškai nieko nepaaukoja? Arba kad žmonės žinotų, kur kūrinius gali įsigyti legaliai (nusipirkti arba pažiūrėti virtualiai) ir kur paaukoti?
Suprantu, kad yra visas autorinių teisių dalykas. Seniai sugalvota, taikoma. Kas geriau „pavaro“, tas daugiau uždirba. Ir daug daugiau – aukščiau tik dangus (angl. sky's the limit). Tiek, kad, mano galva, čia jau kapitalizmo reikalas, turtinės nelygybės (ypač informacinėse technologijose) katalizatorius. Pasenęs, susidėvėjęs, neprogresyvus. Galbūt laikas atverti akis naujoms realijoms, keisti tiek vietinę, tiek tarptautinę teisę?
Dėl įdomumo ieškojau internete, iš kur toks pavadinimas – „programinės įrangos piratavimas“ (angl. software piracy). Prie ko čia piratai? Radau, kad pavadinimas kilęs iš analogiško pavadinimo muzikos pramonėje. Ten piratavimu buvo vadinamas kasečių kopijavimas. Va, turi įrašinėjančią „magę“, nusikopijuoji patikusią kasetę iš draugo – ir jau piratas. „Gūglindamas“ toliau radau užuominą, kad iš pradžių piratais muzikos pramonė vadino tuos (kaip pavyzdys buvo pateikti kiniečiai), kurie turėjo kopijavimo „fabrikus“ ir masiškai kopijavo kūrinius pardavimo tikslais. Tokie žmonės muzikos pramonės požiūriu nelegaliai atsiriekdavo pardavimų dalį, mažindavo legalių pardavimų potencialą – taigi elgėsi panašiai kaip tikri piratai, kurie nusisavindavo prekes. Tik po to muzikos pramonė išplėtė „pirato“ sąvoką, apimdama ir namų vartotojus, kopijuojančius asmeniniam naudojimui. Taigi, „pirato“ sąvoka, mano nuomone, buvo išpūsta.
Dabar pažiūrėkime taip: jei mes, paprasti žmonės, naudodami kūrinius nelegaliai mažiname jūsų, LATGA interesantų, pardavimų potencialą, tai jūs, LATGA interesantai, tokiais veiksmais kaip dabar prieš „Linkomanija.lt“ mažinate mūsų, paprastų žmonių, prieigos prie kultūros potencialą. Taigi, mano nuomone, jūs irgi piratai.
Kažkada muzikos pramonė galvojo, kad įrašinėjančios „magės“ juos nužudys – o nenužudė, muzikos pramonė prisitaikė. Dabar panašiai kultūros pramonė galvoja, kad internetas juos nužudys. Prisitaikyti kol kas nenori, bando uždrausti. Taip pigiau.
Taigi, ką darysime, bendrapiračiai? Tikiuosi, kad teismai nepraleis tokių LATGA priemonių. Mano galva, LATGA turėtų žiūrėti į konkrečius kūrinius, pranešti apie nelegalumą interneto svetainės savininkui ir paprašyti jo tuos kūrinius pašalinti. Su „torrentais“ sudėtingiau – ten svetainė nesaugo pačio nelegalaus turinio, o tik duomenis apie jį. Reikėtų gaudyti (sekant tinklo duomenų srautus) žmones, kurie tuo turiniu dalinasi. Viskas pakankamai keblu. Gal paprasčiau vis tik taikyti mano aukščiau išvardintas priemones? Ir teisingiau, žmogiškiau?
O jeigu „Linkomanija.lt“ vis tik „baigs darbą“? Ką gi, būna. Ne pasaulio pabaiga, dar ne prielaida revoliucijai. Dar yra švedų svetainė „The Pirate Bay“, kuri kol kas „neužmušama“, nors autoriai ir nukentėjo. Švedija žmonių lygybės gynime – aukštumoje. „Antipiratų“ požiūriu, lyginant su kitomis šalimis, Švedija yra „karūnos brangakmenis“ – kai „antipiratai“ pasiekia sėkmę ten, tai giriasi (bauginimo tikslais) išsijuosę. Švedijoje yra net Piratų partija, kurie yra „The Pirate Bay“ draugai (ir apsauga). Ši partija buvo sukurta, kai tradiciniai politikai pasirodė abejingi viešai diskusijai dėl autorinių teisių įstatimų pakeitimų. Partijos narių skaičius (žr. „Pirate Party of Sweden“ angliškoje „Vikipedijoje“) labai išaugo po policijos reidų (neretai kilusių po užsienio šalių, tokių kaip JAV, spaudimo), veikėjų teismų, svetainių uždarymų. Kad taip Lietuvoje turėtume tokią žmonių savimonę, ką?
Dar mūsų draugas yra „YouTube“ tinklalapis – naujų turtų ten gal ir nerasime, bet senesnių rasime. Juk kaip tik tokius senesnius sunkiau ir gauti legaliai, o kartais norisi pirma pasižiūrėti, o jei patiks – susimokėti.
Kartą buvau Bolivijoje – tai šalis Pietų Amerikos viduryje, tarp Andų kalnų, stepių ir Amazonijos miškų ir pelkių. Skurdžiausia Pietų Amerikos šalis, bet tautiškai labai marga (apie 30 skirtingų tautų ir valstybinių kalbų), prezidentas – indėnas. Ten „kompaktai“ po 40-70 euro centų. „Kompaktai“ su viskuo – muzika iš visur, filmais, visokiomis programomis, anglų k. pamokėlėmis. Klausiu vietinio indėno, kodėl pas juos vien tik piratiniai CD. Sako, pas juos nėra sąvokos „piratavimas“, viskas tiek kainuoja, toks valstybės požiūris. Pamaniau, kad žmogų supratau – valstybė, spausta savanaudiškos ir manipuliacinės JAV užsienio politikos. Valstybė, kurios žmonės buvo tokios politikos skurdinami. Kai ši valstybė išsirinko prezidentą indėną socialistą, ko gero, buvo nuspręsta, kad laikas atgauti dalį to, kas prarasta. Jie skelbia tokią žinutę JAV: ėmėt jūs, dabar mes imam – mūsų žmonės negali daugiau mokėt, o poreikį naudoti kultūrą, mokytis turi tokį kaip visi. Galiu tokį požiūrį suprasti ir pateisinti.
Dar pasidalinsiu asmenine patirtimi – ko gero panašią turėjo jūsų daugelis. Vaikystėje gyvenau mažame mieste. Nebrangios kasetės buvo turguje, parduotuvėse, bet pasirinkimas (o tuo labiau CD) buvo kuklokas. Retesnius CD nebrangiai nusipirkdavau Kauno urmo bazėse (nedažnų apsilankymų Kaune metu) arba iš Kauno atveždavo pažįstamas – dovanų arba nusikopijuoti. Paskui buvo kompiuteris, DOS, „Windows 3.11“, žaidimai ir programos – viskas nemokamai. A, prieš tai dar buvo kasetinis kompiuteris, kur žaidimų kasetes arba nusikopijuodavau arba pirkdavau. Po to – informatikos studijos, gyvenimas bendrabutyje, serveriai su mase visokios kultūros ir nekultūros – viskas nemokamai. Visą tą laiką turėjau nedaug pinigų, bet didelius poreikius – arba tokius kaip visi. Ir ačiū žmonėms ir aplinkybėms, kad galėjau tuos poreikius patenkinti. „Antipiratai“, ko gero, dabar susigriebtų už galvos – juk aš didžiausias piratas, ar ne? Paskui gavau pirmą darbą programuotoju, pradėjau uždirbti pinigų. Supratau, kad menkas džiaugsmas, jei mano programas „vogtų“ išsijuosę tiek, kad nieko neuždirbčiau. Dėl to ir aš pradėjau stengtis ieškoti būdų, kad galėčiau už produktą susimokėti autoriams. Patikėkit – tai nėra lengva, ypač jei vis tik nėra daug tų pinigų.
Kompiuterinių programų pasaulyje turime unikalų laisvų ir atviro kodo programų judėjimą: imi nemokamai, naudoji, patinka – gali paaukoti. Kodėl muzikai ir filmams nepasukus panašiu keliu? Galų gale, muzikos ir filmų autoriai gauna pajamų iš koncertų, filmų rodymų kino teatruose – autoriai neliktų „pliki“ netgi liberalizavus kūrinių naudojimą per internetą ir fizines laikmenas.
Prieš kūrybos laisvės suvaržymus dirba „Firefox“ naršyklės autorė „Mozilla“ (jos aktyvistai), o prie autorinių teisių teisės atnaujinimo dirba Europos Sąjunga (matysim, kam labiau pasitarnaus atnaujinimai).
Pabaigai: jei norit pasigilinti autorinių teisių ir „The Pirate Bay“ temomis, tai yra legaliai nemokamų filmų internete – „pagūglinkit“. Apie autorines teises yra geras filmas „Good Copy Bad Copy“ (angl. gera kopija, bloga kopija), apie „The Pirate Bay“ – „Steal This Film“ (angl. pavok šį filmą). Deja (arba laimei) – angliškai. Norit lietuviškai? Ko gero, autoriai labai neprieštaraus, jei paruošite lietuviškus titrus, padubliuosite, o paskui ir juos išplatinsite.
Aš siūlau: darykime taip, kad būtų geriau daugumai, o ne tik grupelei išrinktųjų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI primena, kad asociacija LATGA 2016 m. vasarą Vilniaus miesto apylinkės teismui įteikė ieškinį, kuriuo prašo įpareigoti interneto paslaugų teikėjus panaikinti prieigą prie nelegaliai Lietuvos ir užsienio autorių kūrinius talpinančios svetainės Linkomanija.net.
DELFI primena, kad už neteisėtą kūrinių naudojimą gresia administracinė atsakomybė – bauda. Kaip portalui yra sakęs advokatų kontoros „Sorainen“ advokatas, ekspertas Stasys Drazdauskas už tokio tipo pažeidimus yra numatyta administracinė atsakomybė, tad yra mokėtina bauda iki 600 eurų.
„Aišku, kyla klausimas, kiek persekiojimo veiksmų bus imtasi prieš pačius vartotojus, gal būti, kad tai nėra ikiteisminių tyrimų tikslas. Be to, neaišku, ar pakankamai bus surinkta įrodymų, kad vartotojai darė pažeidimų, bet jeigu pavyktų įrodyti, grėstų bauda, o autorių teisių turėtojai galėtų reikalauti žalos atlyginimo, pavyzdžiui, skaičiuojant, kiek žmogus peržiūrėjo filmų ir kiek už tai būtų mokėjęs teisėtai“, – sakė S. Drazdauskas.