Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.
Sugirgždėjo senos pusrūsio durys ir su raudonų rožių puokšte įėjo Rapolas, o kartu su juo ir nepažįstamas vaikinas.
– Su gimtadieniu, – vaistininkas senbernis Rapolas pokštelėjo Mildai į žandą ir ištiesė jai raudonų rožių puokštę.
– Kokios rožės... O Rapolai... Kokios rožės... Ir visos skirtos man?
– Žinoma, Jums, panele, – Rapolas pabučiavo atkištą jos ranką.
Tuo tarpu su juo atėjęs vaikinas stovėjo sustingęs, jo pilkos, gilios, akys iš nuostabos buvo išplėstos ir įsmigusios tik į ją – Visiją.
– O dabar norėčiau supažindinti damas su savo jaunuoju kolega Arnoldu, – vaistininkas atsigręžė į jaunuolį.
– O, malonu, malonu, – Milda pirmoji ištiesė jam ranką. Vaikinas negrabiai paėmė ir, matyt, abejojo, ar bučiuoti...
– Nereikia.., – Milda atitraukė ranką ir pasisuko į Visiją. – Geriau aš šį jaunąjį ponaitį susipažindinsiu su savo jaunąją drauge.
– Mano vardas Visija, – Visija, kaip mokė madam, pati ištiesė savo išpuoselėtą laibą ranką, o tarp jos ilgų ir juodų primerktų blakstienų vylingai suspindėjo didelės mėlynos akys, burna jos prasivėrė ir tarp skaisčiai raudonų ir putnių lūpų kaip balti perlai sužėrėjo dantukai...
Vaikino ranka suvirpėjo, skruostai pabalo, kakta pasidabino dideliais deimanto lašais...
Visija kerinčiai žvelgė į jaunuolio gilias pilkas akis, vylingai šypsojosi ir rodė savo perlo dantukus.
– Arnoldas, – pagaliau atsitokėjęs jaunuolis išlemeno savo vardą.
Jiedu laikydamiesi už rankų stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą...
– Rapolai, galiu jus sutrukdyti, – Milda pasikvietė jį į šalį.
– Panelė, aš Jūsų paslaugoms.
– Juk prašiau atsivesti patyrusį vyriškį, o tu atvedei žalutėl žalią bei gražų jaunuolį, – pavedusi jį kiek toliau papriekaištavo.
– Kaltas... Ir dar kartą kaltas... – Rapolas bučiavo jos rankas.
– Žinoma, kad kaltas, – madam piktokai ištraukė ranką.
– Mieloji Milda, ar dėl to verta liūdėti? – Rapolas vėl pagrėbęs jos ranką bučiavo.
– Prasta aš mokytoja, – madam tarstelėjo sau.
– Gera... gera, – Rapolas vis kartojo.
– Nereikėjo šio gražuolio čia atvesti – Visija gali jį įsimylėti.
– Nepagalvojau.
– Reikėjo anksčiau galvoti! O gal taip tyčia padarėte?! – Milda pažvelgė į jį.
Rapolas nukreipė akis į šoną.
– Bet ko čia priekaištauti, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitu į gerą, – Milda ištraukė ranką iš kibių Rapolo rankų ir sugrįžo atgal.
– O jaunasis ponaiti Arnoldai, matyt ponas Rapolas jums pamiršo pasakyti, kad šiandieną kartu švenčiame ir jaunosios panelės gimtadienį.
– Nežinojau... – vaikinas sulemeno, paleido Visijos ranką, atatupstas atsitraukė ir apsisukęs, kaip kulka, šovė pro duris laukan.
– Pabėgo? – Milda, kaip visada, išrietusi sprandą ir atlošusi galvą nusikvatojo savo skardžiu juoku. Rapolas tik gūžtelėjo pečiais, o Visija liko stovėti kaip įbesta.
– Teks šampaną gerti trise...
– Aš geriau eisiu pasivaikščioti, – Visija susiprato, kad Rapolui su Milda dviese bus geriau.
– Eik.
Visija užsimetė švarkelį, pasiėmė skėtį ir išėjo.
***
Ji ėjo neskubėdama senamiesčio siaura gatvele.
Svarbu buvo eiti ir tiek... Jos akyse stovėjo išbalęs jaunuolio veidas su deimanto lašais... Pilkos, gilios, apvalios nustebusios akys...
Nėjau ir jis norėjo iš manęs to paties, ko geidžia visi vyrai?.. Tačiau kodėl jis pabėgo? – galvoje sukosi abejonės.
Visija užsigalvojusi nematė, kur eina. Staiga ji į kažką tai atsitrenkė, parklupo, bet tvirtos rankos ją pagavo, neleido parpulti. Ji užuodė rožių aromatą. Pakėlusi akis ji pamatė gilias pilkas akys su meile žiūrinčias į ją...
– Tai Jūs, ponaiti Arnoldai?!
– Aš išbėgau ir Jūsų gimtadienio proga nupirkau rožių.
Ką pasakys madam Milda?
Ji turi... ji privalo... Visija išsilaisvino iš vaikino rankų.
– Paimkite rožes, – vaikinas jai ištiesė rožių puokštę.
Neimk jokių gėlių, pigių dovanų, tik pinigus, brangiuosius metalus ar brangakmenius, – Milda jai pasakytų
– Ačiū... – Visija neištūrėjo, paėmė gėles.
Jiedu tylėdami palengva toliau ėjo siaura senamiesčio gatvele. Rožes Visija laikė priglaudusi prie savo krūtinės.
Jai grįžti atgal taip nesinorėjo, bet reikėjo... Ji madam žadėjo... Ji nuo šiandienos privalo būti... Kodėl pirmą kartą su juo?
– Gal užeikime į kavinę, – netikėtai Arnoldas pasiūlė.
– Gerai, – Visija nudžiugo.
Senamiesčio maža kavinė. Keletas stalelių. Prie baro sėdėjo keli vyrai.
– Gal konjako, – vaikinas pasiūlė.
– Geriau kavos.
– Kavos, – paprašė.
– Tik kavos? – nustebo jauna padavėja.
– Taip.
– Mes vien kava neprekiaujame, turite užsisakyti nors pyragėlį.
Tada atneškite ir pyragėlių.
Abu sėdėjo... Tylėjo... Tik vienas nuo kito nenuleido akių.
Jis tikriausiai žino, kas ji tokia... Tada kodėl dovanojo rožių? Visija nežinojo ką manyti, ką daryti.
Kava nei spalva, nei kvapu, nei savo skoniu nepriminė pas Mildą gertos kavos, o pyragėliai buvo su margarino kremu. Senamiesčio bohemos mylėtojai, prie baro išmaukę po stikliuką, tikriausiai patraukė į kitą barą. Visija ir Arnoldas mažoje kavinukėje liko dviese.
Madam Milda mane dvejus metus maitino... mokė... Ji turi... Ji privalo...
– Eikime, – Visija paėmė Arnoldo ranką ir atsistojo.
– Kur?
– Gal ponia Milda ir Rapolas ir mums paliko skanaus torto gabalėlį..., – ji, kaip Milda, išrietusi kaklą garsiai nusikvatojo.
Tikriausiai...
Atgal ėjo vėl tylėdami. Blausiai švietė senamiesčio žibintai. Visija pastūmė kažkodėl neužrakintas laukujes duris. Kambaryje buvo tamsu. Ji spragtelėjo elektros jungiklį. Plykstelėjo akinanti šviesa. Ant stalo kėpsojo nepaliestas tortas. Šalia spindėjo kibirėlis su ištirpusiu ledu ir kyšojo neatkimštas šampanas.
Rapolas išėjo?
Kur Milda?
Gal jie jai su klientu paliko plotą?
Ji šiandieną privalo padaryti tai, ką ją madam išmokė.
Visija pamerkė rožes prie Rapolo rožių. Dvi, iš keturių ant stalelio stovėjusių taurių, ji padėjo atgal į bufetą ir uždegė šešiolika žvakučių.
– Ponaiti Arnoldai, prašau, atkimškite šampaną.
– Ledas ištirpęs...
Gersime šiltą, – Visija vėl atlošusi galvą dirbtinai nusikvatojo.
Arnoldas iš kibirėlio ištraukė šlapią butelį, apgobė baltu rankšluosčiu ir drebančiomis rankomis plėšė blizgančią foliją, negrabiai pirštais narpliojo vėlutes, ir šampanas nelauktai pats pokštelėjo, kamštis cvaktelėjo į šviestuvo krištolus, šiltas šampanas liejosi fontanu.
– Prosit, – Visija pakėlė pūtuojančio šampano taurę ir pro stiklo viršų vylingai pažiūrėjo į jo akis.
Prosit, – Arnoldas taip pat kilstelėjo taurę, tačiau nepriglaudė savo taurės prie savo lūpų. Pilkos ir gilios, apvalios iš nuostabos, išplėstos, lyg išsigandusios, jo akys nemirksėdamos žiūrėjo į ją.
– O dabar pabučiuokite mane, – Visija užsimerkė ir atstatė savo putnias lūpytes.
„Prostitutės niekada nesibučiuoja“, – trumpam šviestelėjo jos mintyse madam Mildos žodžiai.
...bučinys buvo trumpas, ne ištvirkęs, gimęs ne iš meno, o iš gamtos. Tai buvo lyg nektaras nuo žiedų... bučinys buvo toks artimas jos širdžiai...
Ji toliau laukė...
Nesulaukė. Atmerkė akis. Arnoldo veidas buvo išblyškęs, kakta ir viršutinė lūpa padengta deimanto lašais.
Drąsiau ponaiti. Apkabinkite, prispauskite stipriai stipriai, aistringai, aistringai, juk to geidžiate...
Tačiau jis neapkabimo. Neprispaudė prie savęs. Nėjau jis nesupranta, pas ką atėjo?
Pakelkite mane greičiau... Ir neškite, neškite...
Vaidyba ir tikrieji Visijos jausmai susimaišė į vieną. Pagaliau jis pakėlė ją ant rankų, nusinešė ir paguldė.
Ji laukė su baime. Laukė ne veiksmo. Jo žodžio laukė. Jo meilės laukė.
Nesulaukė...
Visija pravėrė vokus ir išvydo jį, stovintį prie jos lovos, nukarusiomis rankomis, bejėgį, bet nepalūžusį, nenuleista galva ir nepasidavusį, žiūrintį ir matantį, atlaikiusį viliones.
Negaliu! – Arnoldas sušuko ir apsisukęs išbėgo.
Visija paslika liko gulėti lovoje, viena ant atlaso patiesalų. Ji šypsojosi, nes buvo laiminga. Ji džiaugėsi, nes Arnoldas jos nelietė.
Gal jis, kaip ir ji, iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo? Tačiau ir dvejojo: ar prostitutę galima mylėti?
Arnoldas... Arnoldas... – Visija kartojo vardą tol, kol iškankinta meilės kančių užmigo.
***
Kitą vakarą Visija sugrįžo į namus nešina rezgine su maisto produktais ir pastūmė vartelius.
Negali būti!? – iš netikėtumo, lyg stabo ištikta, sustingo: prie raudonų plytų suskeldėjusios sienos stovėjo tas pats Arnoldas.
– Labas Visija.
– Labas, ponaiti, – ji negalėjo ištiesti rankos, nes laikė pirkinius.
– Aš laukiau tavęs...
– Aš buvau apsipirkti, – kilstelėjo nešulius.
– Duok panėšėsiu, – jis paėmė nešulį.
– Užeisi? – ji pažvelgė į pilkas akis.
Mielai, – Arnoldas nudžiugo.
Visija iš palto kišenės išsitraukė raktą ir atrakino nuo žmonių akių tarp vijoklių pasislėpusias duris. Visija nesitikėjo, netikėjo. Sužeista širdis, lyg paukštelis narve, daužėsi jos krūtinėje.
– Ar gersite arbatos?
– Gersiu.
– Nusirenkite ir sėskis ten prie stalelio, o aš tuoj, – ji greitai apsisuko ir ant stalelio jau garavo arbata, o lėkštėje puikavosi sumuštiniai su sviestu ir sūriu.
Abu gurkšnojo aromatingą arbatą. Visijai taip norėjosi valgyti.
– Gal sumuštinio? – ji pasiūlė.
– Dėkui, aš sotus.
Kaip ji valgys, o jis žiūrės – nors buvo labai alkana, Visija nedrįso valgyti viena.
Kalba vis nesimezgė.
Tačiau Visija nenuleido nuo jo akių. Žiūrėjo ir svarstė. Jis žino, kas ji. Žino, tai kodėl atėjo? Nėjau jis atėjo tik to, ko vyrai taip trokšta iš moters.
Madam dvejus metus ją mokė amato. Bet ji prostitute niekada nebus – ji myli!
Buvo gera kartu sėdėti, gurkšnoti arbatą ir tylėti.
Aš atėjau... atėjau... – Arnoldas mikčiodamas pradėjo. – Aš atėjau pasakyti... pasakyti, kad...
Tegul jis kalba. Tegul pasako, kad taip pat myli, kaip ir ji jį myli. Tegul prisipažįsta, kad iš pirmojo žvilgsnio įsimylėjo, kaip ir ji įsimylėjo.
`- Aš žinau, kad pati... man tai pasakė vaistininkas Rapolas. Praeitą kartą aš dėl to atėjau... Bet kai pamačiau... ir... Aš tada neišdrįsau pasakyti, kad... – Arnoldo balsas trūkčiojo.
„Nederėtų teisintis.. Geriau tegul sako tiesiai šviesiai. Tegul pasako, kiek ji išties verta. Tegul siūlo savo kainą!“ – svarstė Visija.
Jai norėjosi pašokti ir sušukti: „Tu klysti!“ Ji ne ta, kokia ją laiko! Ji nebuvo prostitutė ir niekada tokia nebus. Jos vardas ne V i s i j ą, o Visija! Bet ji nespėjo to pasakyti – Arnoldas atsistojo, paėmė ją už rankų. Jo pilkos ir gilios akys žiūrėjo atvirai. Akys nemelavo.
– Aš tave myliu, – jis pagaliau pravėrė burną ir ji išgirdo taip ilgai lauktus žodžius.
Visija suprato, kad Arnoldas myli ją, taip kaip ir ji jį myli! Tačiau jos krūtinėje kažkur giliai kažkas vis dar kirbėjo – ji išgirdo tariamus madam Mildos žodžius: „Vyrai meilės žodžius žarsto kur papuola, todėl nevertėtų iškart patikėti.“
Tačiau Arnoldas nelaukė, jo tvirtos rankos apglėbė, pakėlė, nunešė ir paguldė.
„Nereikia“, – jai norėjosi šaukti, bet jos balsas buvo nebylus. Norėjo jam priešintis, bet rankos jos neklausė. Užsimerkusi, apgaubta tamsos ir nežinomybės, dingusi, viena dviejuose, nešama bangų ji skriejo amžinybėje, begalinėje visatoje, be vardo... be kūno... be savo ego...
... ir jo kūnas sudrebėjo... Jis atlošęs galvą sušuko „Myliu!“ ir kelionė baigėsi... Arnoldas ją paleido. Jos kojos nudribo, o kūnas, apimtas malonaus silpnumo, ištįso.
Visija atsimerkė, ir vėl pasijuto lovoje... Šviesoje bejėgė gulėjo ant nugaros.
Arnoldas savo skruostą priglaudė prie josios skruosto. Ir jų bendras dažnas ir karštas alsavimas palengva rimo. Ir jis užmigo „trumpos mirties miegu“.
Visija nemiegojo, o džiūgavo – tai įvyko! Taip gera mylėti ir būti mylimai! Ji pirmą kartą patyrė dievišką jausmą, kurį davė jis. Jausmą, kuris ištrina asmenybės ribas ir realybė susilieja su begalybe.
Visija žiūrėjo į savo meilę – miegantį Arnoldą:
... jis toks vyriškas ir gražus. Jis toks savas ir artimas, ir jai šalia jo gulėti gera ir ramu. Ir jis myli ją taip, kaip ji myliu jį, ir jie kartu laimingi. Ji jam atiduos viską, kad tik jis būtų laimingas; kasdieną kartos žodį „myliu“; paaukos visa save, o jei reikės, net savo gyvenimą...
... jis miegojo, o jos pirštai švelniai šukavo jo juodus plaukus, pirštų galiukai glostė veidą, antakius, vokus, skruostus... ir švelniai, kad jo neprižadintų, bučiavo jo lūpas, kaklą, rankas, bučiavo kiekvieną jo pirštelį... ir kartu uodė jo vyrišką kvapą... ir jų meilė švytėjo pačia gražiausia vaivorykšte...
Nieko verti buvo madam Mildos pamokymai. Kai myli, meilės meno mokytis visai nereikia – tai ateina savaime, ateina iš pačios Meilės.
***
Ji savo mylimojo težinojo tik vardą ir nieko daugiau. Vėl sukilo abejonės. Bet ji šį netikrumą nustūmė: pažinsiu vėliau, – ramino save. Svarbiausia, kad jis šalia. Ir ji jo niekada nebepaleis, niekada ir niekam neatiduos.
Kūno poreikiai darė savo – Visija užsinorėjo valgyti, nors plyšk pusiau. Ji pašoko ir šaltomis grindimis basa nušlepsėjo prie stalelio, ant kurio puikavosi sumuštiniai. Paėmė vieną, po to kitą, ir kando, ir valgė, kol už savęs išgirdo jo balsą:
– Gal galima ir man vieną?
– O prašom! – atsisuko ir ištiesė jam savo sumuštinį.
Jis paėmė, atsikando.
– Aš užvirsiu arbatos.
Noriu arbatos.
Ir vėl jiedu dviese sėdėjo minkštuose krėsluose prie mažo apvalaus stalelio.
– Arnoldai?
– Klausau.
– Apie mane tau, tikriausiai viską papasakojo ponas Rapolas.
– Taip.
– Tai netiesa...
– Žinau.
– Iš kur?
Tavo akys man tai pasakė.
– Gal papasakok apie save.
– Kad neturiu ką jau labai pasakoti.
– Aš tave mažai tepažįstu.
– Aš Universiteto Medicinos fakulteto trečio kurso studentas ir tiek.
– Tėvai? Ar turi brolių, seserų?
– Šeimoje aš vienturtis. Tėvas medicinos profesorius, mama docentė.
Papasakok apie save daugiau.
– Mano hobis? Kad aš jo beveik ir neturiu. Pianinas, medicinos studijos ir tik tiek. Bet dabar aš turiu tave. Ir dabar labai labai laimingas.
– Nėjau anksčiau nelaimingas buvai?
Tikrai nežinau. Bet kažko tai man vis trūko. Mama griežta, vis spaudžia prie mokslų, tėvas kiek geresnis, bet abu vis laiko neturi, dieną ir naktį jie dirba, rašo disertacijas, o aš vienas.
Jis studentas.
O kas ji?
Arnoldo tėvas profesorius, motina docentė.
O jos tėvas kas? Motina kuo buvo?
Jis studentas, bus gydytojas, gal net profesorius.
O kas bus ji?
O aš baigusi tik septynmetę. Pernai ponia Milda man nupirko aštuntos klasės vadovėlius ir iš jų dabar mokausi. Man jau sukako šešiolika. Gausiu pasą, eisiu dirbti ir lankysiu vakarinę mokyklą. Kai baigsiu vidurine, kaip ir tu, stosiu į mediciną ir būsiu gydytoja.
– Mes būsime visada kartu. Ar ne?
– Amžinai kartu, – Arnoldas Visiją vėl apkabino...
Meilė pakelia, ji tiki, ji viliasi, ji išlieka stipri visose gyvenimo išmėginimuose.
***
Vieną dieną ligoninės koridoriuje Visiją sustabdė nepažįstama daktarė.
Aš – Arnoldo mama, – ji prisistatė, bet rankos nepadavė.
Arnoldo mama docentė ir Arnoldo tėvas profesorius dirbo toje pačioje klinikoje.
Noriu pasikalbėti. Sekite paskui mane, – ji griežtai paliepė, apsisuko ir nukauškėjo koridoriumi pirma. Visija nusekė iš paskos. Daužėsi jos širdis. Visija suvokė, kad šis pokalbis jai nieko gero nežada.
Docentė staiga sustojo prie vienų iš durų, iš balto kaproninio chalato kišenės išsitraukė raktą ir jas atrakino.
– Užeikite, – mostelėjo ranka.
Visija įėjo. Arnoldo mama iš paskos ir iš vidaus duris užrakino.
– Čia mūsų niekas negirdės ir netrukdys.
Kambarys buvo prikrautas kažkokių tai dėžių, senos medicinos įrangos.
– Sėskitės, – ji Visijai pastūmė suklypusi seną krėslą ir pati atsisėdo kiek atokiau.
Visija prisėdo.
Prašau išklausyti ir teisingai suprasti mane. Kalbėsiu trumpai ir aiškiai. Aš sužinojau, kad mano vienintelis sūnus susitikinėja su prostitute!
Aš ne tokia!
Neprieštaraukite! Aš viską išsiaiškinau. Iš patikimų šaltinių sužinojau, kad esi mergos ir alkoholikės dukra, kad pabėgai iš Vaikų namų, nelegaliai gyvenai pas prostitutę ir užsiiminėji prostitucija. Todėl reikalauju, nedelsiant nutraukti bet kokius santykius su mano sūnumi. Kitaip...
– Mes...
Aš turiu patikimus ryšius, gan plačias pažintis, todėl, jei nepaklausysi manęs, pranešiu apie tave ir tavo juodus darbelius kur reikia, ir tave už prostituciją vėl uždarys, tik šį kartą ne į Mergaičių namus, o į Nepilnamečių koloniją.
– Aš Arnoldą myliu.
– Ha! Myliu?. Prostitutė ir būsimas daktaras – tai bent pora, – Cha, cha, cha...
Ir jis mane myli.
Myli? Cha, cha... – docentė vėl nusikvatojo. – Nėjau manai, kad kas nors gali mylėti prostitutę? Nėjau nežinai ir nesupranti, kad jaunam ir nepatyrusiam mano sūnui ir patinka tavo gašlus kūnas, ir tiek. Pamąstyki: ar išsilavinęs žmogus gali pamilti bemokslę prasčiokę ir dar prostitutę?
– Aš...
Nenoriu su jumis apie tai daugiau diskutuoti. Aš jau viską pasakiau. Mergše, gerai pagalvok, – docentė atsistojo.
– Patikėkite... Aš... Mes...
– Nieko iš to neišeis, – docentė pašoko ir atrakino duris. – O dabar eikite sau, – ji įsakmiai mostelėjo sausa ranka.
Ginčytis buvo beprasmiška. Visija išėjo.
Kartoju: jei toliau viliosi mano sūnų, – būsi ne tik atleista iš darbo, bet ir perduota policijai, – Arnoldo mama, dar šūktelėjo jai pavymui ir užtrenkė duris, užrakino ir švysčiodama nailoninio chalato skvernais išdidžiai pakelta galvą nužingsniavo ligoninės koridoriais.
Visija ėjo apgraibomis, pro ašaras nieko nematydama.
Tą vakarą Visija nėjo į mokyklą. Atsisėdo į krėslą priešais veidrodį.
Veidrodyje išniro kraupūs vaikystės vaizdai: prirūkytas kambarys, buteliai ant stalo, girti vyrai, mama girta...
Tuk, tuk, tuk, – jos vizijas nutraukė pažįstamas beldimas į duris.
Ji turi dėl jo laimės ryžtis. Ji turi būti tokia, kuria nenorėjo būti. Ji žodį „meilė“ uždarys savo burnoje. „Myliu“ daugiau niekam neištars.
Neatidaryk, – protas liepė, bet širdis neišturėjo – ji pašoko ir pribėgusi prie durų atšovė geležinę durų sklendę.
– Visija! – Arnoldas pakėlė ją ant rankų.
– Nereikia! – ji sušuko.
– Kodėl?
Mes negalime mylėti!
Jo rankos paleido... ji jo kūnu nuslydo... jos bejėgis kūnas nutįso ant grindų.
– Kas tau? – Arnoldas sugriebė ją ir pakėlė.
Visija lovoje atgavo sąmonę, bet nepažvelgė į jį.
Žodis mano burnoje. Meilė uždaryta. Žodžiui reikia tiesos. Meilei reikia laisvės.
– Kas tau? – Arnoldas išsigandęs vis klausinėjo.
– Aš bijojau...
– Ko bijai?
– Bijojau, kad daugiau nebeateisi pas mane.
– Aš atėjau ir ateisiu visada.
– Aš turiu pasakyti tau visą tiesą.
Sakyk, man nesvarbu, kokia ši tiesa bebūtų.
– Mano motina buvo alkoholikė ir prostitute. Ir aš prostitutė. Ir mano vardas Visi ją...
– Aš vis tiek myliu tave.
– O tavo tėvai? Jie neleidžia mums vienam kitą mylėti.
– Neleidžia? Bet aš jų neklausysiu.
– Kaip galima neklausyti tėvų?
– Niekas negali uždrausti mylėti.
– Jie draudžia tau mylėti mane.
Net tėvai negali nurodyti ką mylėti.
Arnoldas apkabino, norėjo pabučiuoti į beprasiveriančias lūpas...
Geriau sėskimės ir pakalbėkime, – Visija susitvardė, atstūmė jį ir atsisėdo prie mažojo apvalaus stalelio.
Arnoldas nustebęs žiūrėjo, norėjo kažką sakyti, bet, pamatęs, kad ji kažkokia tai kitokia, taip pat prisisėdo priešais.
Visija lyg ne savo balsu kalbėjo.
– Tu dar jaunas ir privalai mokytis. Tu turi grįžti pas savo tėvus.
– Bet mes...
– Mudu ne pora. Tu geidi ne manęs, o tik mano gašlaus kūno.
– Bet aš...
– Tavęs laukia ateitis.
– Bet...
– Eik sau ir negadinki savo gyvenimo... ir netrukdyk man gyventi.
Tu esi neteisi!
Nemanyk, kad aš jauna ir nieko nesuprantu. Meilė tai tik gražus žodis, o tikrasis gyvenimas visai kas kita... – Visija to neištvėrė, pašoko, pastūmė Arnoldą ir užtraukė netikrų rožių širmą.
– Visija!..
– Eik savo keliu!
Arnoldas prie užtrauktų rožių širmos ilgai stovėjo, laukė jos, o Visija širmos neatitraukė, stovėjo atmerktomis nemirksinčiomis akimis. Ji bijojo, kad iš nevilties nepravirktų, delnu užspaudė burną, kad neištartų žodžio „myliu“.
– Visija! – Arnoldas vis kartojo savo meilės vardą.
Visija neatsišaukė.
– Visija! – Visija!
Visija sučiaupusi lūpas iki skausmo tylėjo.
Kai Arnoldas ėjo link durų, ji prigludo prie širmos ir klausėsi jo tolstančių žingsnių.
Sugrįžk... sugrįžk... – jos širdis šaukė. Tačiau burna buvo stipriai užčiaupta.
Sugirgždėjo surudėję durų vyriai... Trinktelėjo uždaromos durys...
Visija įniršusi netikrų raudonų rožių širmą perdrėskė pusiau, krito ant lovos ir prasiveržė nebevaldoma neviltis. Ji raitėsi, nagais draskė savo gražų veidą, gnaibė iš jaunystės apvalias, iš meilės rausvas ir iš geismo stačias savo krūtis, kumščiais daužė sau per pilvą ir paklaikusi šaukė:
– Aš Visi ją! Aš Visi ją!..
Prabėgo daug metų, Arnoldas baigė studijas. Apgynė daktaro disertaciją. O Visija medicinos seselės mokslus metė, buvo prostitutė.
Arnoladas dažnai ją prisimindavo. Ir dabar jis pensininkas, vienas, be šeimos, be mylimo žmogaus, mąstė, kad Visija buvo visai kitokia, nei jo pažintos moterys. Jis „blogą mergaitę“ pamilo ne vien tik todėl, kad ji buvo labai graži ir mokėjo visada žaviai atrodyti, tinkamai pasirinkdavo garderobą ir stilingi drabužiai labai tiko. Jis mylėjo labiau, nes buvo ypatinga.
Ji turėjo gan tvirtą charakterį, jai niekad netrūko atkaklumo ir mokėjo mėgautis gyvenimu. Asmeniniai tarpusavio santykiai jai buvo gan svarbūs, tačiau ji nebandė vien siekti, kad tik romantiški santykiai būtų visas jų gyvenimas. Ji domėjosi viskuo, skyrė laiko saviraiškai ir asmeniniam tobulėjimu. Ji gebėjo pasirūpinti juo ir savimi.
Žinoma, jam patiko, kai jo mylima moteris juo rūpinasi ir apgobia moteriška šiluma, bet joje spinduliuojanti laisvė jį traukė kur kas labiau. Ji buvo atvira ir jam nereikėjo spėlioti ką ji vienu ar kitu klausimu galvoja, nieko neslėpė nuo jo, atvirai pasakodavo viską, dėl ko yra laiminga, ar nepatenkinta ir tiesiai šviesiai pasakydavo, kur glūdi problema.
Ji buvo aistringa ir duodavo, o ne vien tik norėdavo gauti – tikėjosi būti mylima, kai dovanoja savo meilę. Ji žavėjo savo aistra ir atsidavimu. Ji aistringai bučiuodavo ir norėjo būti mylima.
Atsižadėti Visijos, savo tikrosios ir vienintelės meilės, savo svajose, jis negalėjo. Todėl šeimos su kita moterimi nesukūrė.
„Nė vienas vyras ar moteris iš tiesų nežino, kas yra meilė, kol nepragyvena ketvirčio amžiau.“ – Markas Twainas
Jis, užuot pažinęs meilės pilnatį, sukūręs šeimą, auginęs vaikus, šį savo jausmą slopino darbu ir buvo tikras, kad gydytojo darbas, pasišventimas ligonio labui ir mokslui ir yra jo gyvenimo pasirinkimas. Jis buvo gydytojas, o jo mylima moteris – medicina, o šeima – jo pacientai, o malonumai – tai bemiegės naktys ir praleistos valandos prie ligonio lovos.
Gydytojo darbe yra mažiausia džiaugsmo, o daugiau nusivylimo.
Be medicinos mokslo jis nepažino meilės; be medicinos praktikos neturėjo savojo gyvenimo; be ligonių – draugų. Pacientai ir ligoniai ateidavo pas jį bet kada panorėję; dieną naktį, čirškė telefonai, skambino į darbą, į namus. Nusiskundimai... Nusiskundimai... Ligos, ligos, ligos...
Tuo metu, Visija, nors ir gyvendama tarp piratų, sugebėjo išlikti dvasiškai skaisti.
Galima praktikuoti seksualumą ir išlikti skaistiems, lygiai kaip galima susilaikyti nuo seksualumo praktikos ir nebūti skaistiems.
Jis visada save ramino ir tikino save gerai padaręs, kad Visijos atsižadėjo, nesukūrė šeimos, nes gydytojo ir mokslininko darbas būtų atsiliepę žmonai, vaikams. Jis pasiekė savo – tapo profesorius, tačiau netapo laimingas.
Tik dabar, kai paseno, jis suprato, kad atsižadėjęs savo meilės jis išdavė ne vien tik Visiją, bet ir save.
Visijai, skaudžiai sužeista kitų ir jo paties, teliko sunkūs jausmai kaltųjų ir savo pačios atžvilgiu. Jo buvimas, supratimas, atleidimas sau pačiai, būtu leidęs jai labiau pasitikėti savimi ir tvirčiau atsistoti ant kojų.
Skausme ji išbuvo visą gyvenimą, tačiau visada siekė vidinio išgijimo, kurio galutinis rezultatas turėjo būti atleidimas. Išgijimą ji tikėjosi gauti per žmogų – jį, per tą pačią lytį, per kurią ir tapo sužeista, per vyrus, kurie sužeidė – per juos.
Laimė yra laisvė, gyvenimo tiesa. Meilė yra žodis tavo burnoje.
Juk jis galėjo gyventi kartu, gyventi su ta, kuri vaikus pagimdė. Galėjo būti kartu, būti šalia tos, kurios jautėsi mylimas, saugus ir nurimsti po gyvenime siautusių vėtrų. Galėjo išvirti ir paduoti jai puodelį arbatos ir žiūrėti į jos akis. Ir ryte pabudęs būti laimingas. Ir vakare laimingas eiti iš darbo namo.
Ir nebijoti senatvės, nes žinosi, kad būsi visada kartu. Ir būtų taip gera būti su ja, laikytis už rankų, žiūrėti į akis, kalbėtis – tiesiog būti kartu... Didžiausias gyvenime malonumas – žiūrėti vienam į kitą, jausmingas pašnekesys, dalijimasis jausmais laimėje ir nelaimėje, rūpestis vienam iš jų susirgus – taip dviejų draugų prisirišimas karaliaus, kol ateis senatvės valanda...
„Gyvendamas prarandi viską, ir grožį, ir sveikatą, ir protą, – išlieka vien tik širdis.“
Ką nors pakeisti jis jau nebegalėjo, nes per vėlu.