Jis buvo mano kolega. Dirbo kitame mieste ir bendravome tik telefonu. Apie darbus, apie klientus, apie reikalus. Ilgainiui pokalbiai ilgėjo, pradėjo suktis apie asmenines temas. Jis buvo ką tik išsiskyręs su mergina, aš – jau pusmetį su ilgamečiu draugu.
Apie jokią romantiką negalvojau. Tiesiog mėgavausi pokalbiais ir tuo virpinančiu balso tembru.
Praėjo šeši gražaus kolegiško bendravimo mėnesiai. Drugeliai vis plazdėjo, pokalbiai ilgėjo, bet jokių vilčių nepuoselėjau. Mus skyrė šimtai kilometrų.
Pirmą kartą gyvai susitikome įmonės bendrame renginyje. Jaučiau jo žvilgsnį. Drugeliai plazdėjo tokiu pašėlusiu greičiu, kad net skruostai kaito. Sėdėjome skirtingose salės pusėse. Laukiau jo iniciatyvos, bet jis, atrodo, tik stebėjo...
Vakaras užsitęsė iki vėlumos. Kolegos kvietė šokiui. Sukomės porose, o jis tik stebėjo... Kažkuriuo metu pastebėjau, kad jo salėje nebėra. Pradėjau akimis ieškoti to mielo veido. Jo nebuvo. Pajutau, kad širdį užliejo nusivylimas. Kažko tikėjausi, bet jis tiesiog dingo.
Staiga žvilgsnis užkliuvo už lango. Lauke, apšviestas žibintų, sukišęs rankas į kelnių kišenes, vienmarškinis, krentant snaigėms, stovėjo jis... Nepajutau, kaip čiupusi jo švarką išlėkiau į gatvę.
„Ką tu čia veiki? Šalta! Sninga! Sušalsi!“ – apgobiau jį švarku.
„Negaliu žiūrėti kaip tu su jais šoki“, – atsakė.
Žvilgsniai susitiko, sustojo laikas ir keliai pradėjo linkti, kai jo lūpos palietė manąsias. Ne, sniegas aplink mus nenutirpo ir žibutės skleistis nepradėjo, bet tą akimirką atrodė, kad pasaulis nustojo suktis...
Visą naktį vaikščiojome apsikabinę po apsnigusį miestą. Snaigės krito ir krito. Išpuošto miesto žibintai ir eglutės tas akimirkas pavertė dar stebuklingesnėmis.
Jau ketveri metai, kaip mes susituokę. O snaigės ir papuoštos eglutės – vis dar mieliausi dalykai pasaulyje.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Mano karščiausias vakaras“. Savo laiškus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt
Vieno pasakojimo autorius laimės 600 eurų vertės prizą išskirtinės prabangos 5* viešbutyje „Amsterdam Plaza“, Palangoje.