Mašinistai jau sąmoningai nelėtina traukinio stotelėse, kad pagunda iššokti būtų kuo mažesnė. Niekas nebetiki, kad stotelėse traukinio laukia nauji keleiviai, svarbiau išsaugoti dabartinius.
Ir panašu, kad traukinio greitis tuoj pasieks tokią ribą, kai bandyti iššokti niekas nebenorės, o jeigu ir norės, tai sveikas neišliks. Bus pamoka kitiems.
Vyravo nuomonė, kad viešajame sektoriuje dirbantys žmonės yra inertiški, vertina stabilumą ir turi būti tikrai blogai, kad dauguma pradėtų aktyvius žingsnius karjeros atnaujinimo privačiame sektoriuje link. Reformų uraganas viską pakeitė. Pastaruoju metu iš viešojo sektoriaus tarnautojų siekiama sukurti naują darbuotojo tipą – savotišką sintetinį transformerį, neturintį aiškios specializacijos, universalų „žmogaus-šveicariško peiliuko“ pavyzdį. Ištvermingai atlaikantį vadovų ir politikų nuotaikų kaitas, iniciatyvų suprasti jų mintis ir lojalų pagirti jų idėjas, idėjiškai motyvuotą tarnauti valstybei, biologiškai atsparų bet kokiai korupcinei įtakai, mokantį gerai pildyti deklaracijas, rašyti ataskaitas, konkurencingai orientuotą skųsti kolegas, jei tik jų vertybės nesutampa su įstaigos puoselėjamomis. Ir, žinoma, šie žmonės turi dirbti vedami aukščiausios idėjos „tarnauti valstybei“ (kad padengtų atlyginimo skirtumą tarp viešojo ir privataus sektoriaus) ir nebijotų pokyčių. Patys pokyčiai apima grandiozines, sunkiai suprantamas reformas, nuolatines reorganizacijas ir optimizacijas, dažnai beprasmį žaidimą efektyvinimo rodikliais, priverstinę LEAN terapija, strateginių sesijų apie ambicingus tikslus, uždavinius ir vertybes maratoną, aršus Pavliko Morozovo idealų puoselėjimas kovoje su kolegų piktnaudžiavimo tarnyba pavyzdžiais, aistra siekiant KPI, NPS ir įvarių kitų rodiklių, kurių visų esmė – įstaigos vadovas ir ministras su kiekvienais metais muša naujus pasiekimų rekordus ir gali tai paskelbti viešai ir visiems.
Vertybė dabar yra viena ir jos vardas Piaras. Pamirškite, kad geri darbai daromi tyliai. Iki šiol tikite, kad nuolatinis viešas deklaravimas, kad dirbate tik Lietuvai, jos žmonėms, aukojatės vardan mūsų šviesios ateities yra „movetonas“? Laikai dabar kiti. Įstaiga neturi „Facebook“ ir „LinkedIn“ paskyros, neturi kieto HR, PR ar QM skyriaus, neturi plano bent po 2 geras naujienas savo interneto svetainėje kasdien, įstaiga nematoma viešojoje erdvėje, jos vadovai nedalina interviu į kairę ir dešinę su darbu susijusioms temomis ir ne tik? Užjaučiam – jūsų įstaiga viešojoje erdvėje nereikalinga, nekurianti vertės Lietuvai, nenorinti keistis ir modernizuotis bebrų statyta užtvanka, kurią kiekvienas save gerbiantis reformistas-modernistas turės tikslą pajungti, sujungti, suskaidyti, prijungti, o kalbant paprasčiau – panaikinti.
O jūsų pasirinkimas paprastas – arba tampate naujos kartos moderniu valstybės tarnautoju-transformeriu, priimate įžadus iki gyvenimo pabaigos lojaliu sistemai (nepainioti su valstybe) ir tampate garbingu viešojo sektoriaus reformos ekspreso keleiviu arba... bandote iššokti. Kol dar ne vėlu.
O kokie viešojo sektoriaus reformų rezultatai?
Nesibaigianti universitetų jungimo epopėja, kai šios iniciatyvos autoriai (kurių pavardžių jau niekas nepamena) patys susipainiojo jungimo procesų labirintuose, vienas kitiems prieštaraujančiuose tiksluose ir paskendo postų dalybų intrigose. Beprasmiška ministerijų (tiesa, pabaigoje jau kalbama apie vieną ministeriją) priverstinė perkėla į Kauną, kai jau akivaizdu, kad perkėlimas vyksta ne todėl, kad tam yra rimtų argumentų, o todėl, kad perkelti reikia, nes neperkelti negalima. Principo reikalas perkelti nors kažką. Neperkelsi – būsi paskelbtas silpnu ir neprincipingu, o amžinai šlovingas reformatoriaus vardas teks kažkam kitam.
Kontroliuojančių institucijų reforma pavirto parodija, kai esminiai rodikliai yra mažėjantis valstybės tarnautojų kiekis (nesvarbu, kad atlyginimų fondas nemažėjo, o darbuotojai perkeliami į ne valstybės tarnautojų pareigas arba jų funkcijos pavedamas ne biudžetinėms įstaigoms, kurios vis vien išlaikomos iš valstybės biudžeto) ir mažėjantis pačių institucijų kiekis. Štai du rodikliai kurie dominuoja visose prezentacijose ir „infosheet'uose“ apie viešojo sektoriaus reformas. Kai kurie kūrybingesni veikėjai dar pagrąžina savo rodiklius, kiek darbuotojų atleista arba kiek tyrimų pradėta amžinai aktyviame antikorupcinės kovos fronte ir kiek kas kokių pajamų sumokėjo į valstybės biudžetą (paradoksas – valstybės įmonės didžiuojasi didesnėmis pajamomis iš valstybinių monopolijų, kai tas lėšas įmonėms suneša tie patys gyventojai savo piniginės paploninimo sąskaita), bet ties tuo fantazija ir baigiasi.
Esminė dabartinių viešojo sektoriaus problemų priežastis aiški – profesionalių kadrų trūkumas. Vieša paslaptis, kad į viešojo sektoriaus organizuojamus konkursus kandidatų skaičius vis mažėja, kasdienybė tampa, kai renkamasi iš vieno kandidato arba konkurse nepasirodo nei vienas norintis. Privatus sektorius išgyvena panašią problemą, todėl būdamas pranašesniu konkurencinėje kovoje ne tik susirenka geriausius absolventus, bet ir dažnai pervilioja specialistus iš viešojo sektoriaus, kurie dėl savo sukauptos patirties, specifinių žinių ir neišrankumo, neretai laikomi kaštų prasme efektyviais ir mažai problemų keliančiais darbuotojais. Ir dažnai jaunimas pasirenka valstybės tarnybą, kaip trampliną sukaupti unikalios patirties ir tada ieškoti naujų iššūkių ir galimybių versle.
Bet grįžkime prie mūsų valstybinio traukinio keleivių, kurie nelabai jau nori tęsti dalyvavimo eksperimente, siekiant skaidrumo ir efektyvumo idealų. Šį birželį Seimas priėmė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo pakeitimą, kuris iš esmės dar labiau sugriežtino visų viešajame sektoriuje dirbančių asmenų atsakomybę, išplėtė ratą asmenų, kuriems taikomos įstatymo nuostatos. Ir nustatė naujus apribojimus, kaip gi šiais laikais be jų...
Ir vienas iš tokių naujų apribojimų palietė taip vadinamąjį „atšalimo“ laikotarpį, t. y. terminą, kurio metu viešojo sektoriaus darbuotojas negali įsidarbinti privačioje įmonėje ar susijusioje įmonėje, jeigu savo tarnybos valstybei metu asmuo vykdė tos įmonės ar susijusios įmonės veiklos priežiūrą ar kontrolę. Pagal dabar galiojantį įstatymą asmuo 1 metus negalėjo įsidarbinti privačios įmonės vadovo ar kito vadovaujančio pareigose, jeigu pagal savo funkcijas galima buvo įžvelgti formalios priežiūros ar kontrolės požymius. Atrodo, griežta nuostata, bet ir jos nepakako, nes kadrų „nutekėjimo“ tai nesustabdė. Ir štai naujas apribojimas – nuo 2020 m. viešojo sektoriaus darbuotojas, vykdęs kontrolės ar priežiūros funkcijas įmonių atžvilgiu, negalės jose įsidarbinti JOKIOSE pareigose. Vykdei viešojo administravimo funkcijas, susijusias su atitinkamo sektoriaus kontrole – metus pamiršk apie šį sektorių. T. y. buvai švietimo ministru, kontroliavai visas švietimo įstaigas, metus pamiršk apie bet kokį darbą, kad ir provincijos mokykloje mokytoju ar universiteto dėstytoju, o sveikatos apsaugos ministras tegu pamiršta metams bet kokį privatų darbą, susijusį su medicina.
O ką daryti eiliniam tarnautojui, kurio funkcijos yra kontroliuoti tuos, kurių darbą jis išmano geriausiai? Metus badauti ar bandyti persikvalifikuoti? Aš jau nekalbu apie priežiūros įstaigų vadovus, kurie formaliai kontroliuoja visas jų atsakomybės srityje veikiančias įmones ir kuriose jie metus laiko net eiliniu sargu negalėtų dirbti. O ką daryti Valstybės kontrolės ar Mokesčių inspekcijos vadovaujančiai grandžiai? Pirmiesiems kelias užkirstas dirbti bet kuriame viešajame sektoriuje, antriesiems visai neleidžiama dirbti bet kokioje įmonėje, kuri registruota mokesčių mokėtoju.
O kaip su Seimo nariais – jie gi kontroliuoja ir prižiūri visus ir sprendimus priima visų atžvilgiu. Jie irgi metus be darbo kentės? Kaip čia išėjo, kad save pamiršo ir apribojo? Ar čia tik papildomas argumentas, kodėl reikalingos rentos ir išeitinės politikams? Juk metus išgyventi reikia, kaip dabar paminsi socialinio teisingumo principus. Argumentai politikų rentoms ir ministrų išeitinėms kaip ir ant stalo. O visiems kitiems teks garbė amžiams tarnauti Tėvynei.
Taip ir gyvensime – jeigu jau pasirinkai kontrolės ir priežiūros kelią, nebandyk sustoti ir iššokti. Varyk iki pensijos, valstybė tavimi pasirūpins, jeigu tik, žinoma, eilinė ekonominė krizė neištiks. O jeigu dėl etatų mažinimo tave ir atleis, žinok, kad metus esi susaistytas ir į savo buvusios srities įmones net nežiūrėk.
Ir po to stebimės, kad darbas valstybės sektoriuje nelabai patrauklus. O kodėl turėtų būti, kai visur tik apribojimai ir sąlygos kaip politikams, našumo reikalavimai kaip privataus verslo darbuotojams ir algos kaip... pasišventusiems tarnauti.
Pabaigai – klausimas jums visiems. O kodėl keleiviai tebetiki, kad permainų vedliai tebėra lokomotyvo valdymo kabinoje? Juk nei keleiviai (viešojo sektoriaus darbuotojai), nei bendrą tvarką ir rimtų vis dar bandantys palaikyti palydovai (įstaigų vadovai) mašinistų jau seniai nematė ir negirdėjo? Jeigu jie jau iššoko ir ekspresas į šviesų rytojų juda nevaldomas? Juk kiekvienas keleivinis vagonas turi savo avarinį stabdį, gal metas pasitikrinti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.