Mamai siaurame koridoriuje renkantis kepalą duonos, maloni pardavėja kalbina mane dar visai vaiką. „Ir ką gi pirksit?“, – besišypsodama klausia itin gausiai makiažo sutepta pusamžė moteris. „Baltą Red&White!“, – be jokių skrupulų parduotuvėje šūkteliu. Iš nedidelės salės galo nuraudusi atkulniuoja mama ir ima kukliai drausminti sūnų, drįsusi paviešinti gėdingą įprotį. „Laisva šalis! Ką noriu, tą sakau!“, – nesuprasdamas ko čia gėdytis, atšaunu.
Praėjo 18 metų. Kaip orus diplomuotas pilietis prisėdu V. Kudirkos aikštėje po sunkio darbo dienos. Išsitraukiu už savo uždirbtus pinigus įsigytą cigaretę. Veltui. Gretimais keturgubą espresso šliurpianti baltaplaukė fėja pirštu bado į rūkyti draudžiantį ženklą. Vietos Vincui po kojomis tokiems kaip aš nėra.
Tiesa, kasmet rūkymas sugraužia milijonus žmonių visame pasaulyje. Vėžys, kraujagyslių ligos, plaučių ligos ir visokia kita bjaurastis kapoja galvas geriau, nei bet kokia karo mašina. Ar man dėl to skauda galvą? Nė trupučio.
Atvykus dėdės Vasios tankui šiam po ratais krisčiau būtent dėl to, kad užaugau ir gyvenu valstybėje, kurioje save nuodyti galiu, kaip tinkamas. Valstybė mane myli – pataria, perspėja ir paragina, tačiau supranta, kad esu pakankamai protingas, kad pasirinkčiau pats. Galiausiai, ar yra skirtumas, nuo ko pakratysi kojas. Kur kas svarbiau, kur ir kaip tos kojos keliaus iki paskutinio atodūsio akimirkos.
Vis dėlto, sveikos gyvensenos votis ima kištis ten, kur kištis galiu tik aš pats. Mokėdami mokesčius, kolektyviai finansuojame senatvės pensijas, sveikatos apsaugą, krašto gynybą ir tos pačios Kudirkos aikštės priežiūrą. Tad kyla natūralus klausimas: kodėl iš tėvų kišenės įsigytą šlamštmaistį, užgerdama kažin kelintu kavos puodeliu kertanti paauglė gali naudotis suoleliu, o štai nuodų lazdelę tarp lūpų spaudžiantis pilietis it žemesnės kastos atstovas turi trauktis už ribos?
„Pasyvus rūkymas!“, – suskubs atrėžti fekalinėmis bakterijomis nusėtus šunis į maitinimo įstaigas besitampantys piliečiai. Taip, tai tikrai būtų problema, jei rūkoma uždaroje patalpoje. Kaip žinia, tokiose rūkyti negalima jau gerus 5 metus. Net rūkymo draudimą stotelių paviljonuose galima pateisinti. Ir nikotino vergus erzina tie nesusipratę šunsnukiai, kurie drįsta užsirūkyti, kuomet stotelėje nuo lietaus slepiasi visa statinė skubančių miesto silkių. Kam šitą aromatų paletę teršti dar viena bjaurastimi?
Tačiau atviros vietos – visai kas kita. Akivaizdu, kad bandoma siųsti žinutę – „Tavęs čia nereikia, rūkoriau. Vartok savo mokesčiais biudžetą pildantį nuodą kitur. Čia vieta sveikiems“. O tai jau nebepatinka šešiamečiui manyje. Laisva šalis leidžia rinktis. Lietuvoje, skirtingai nei kokioje Baltarusijoje, nereikia gėdytis dėl vieno ar kito įpročio. Aš rūkau, tu važinėji dviračiu be šalmo – mes galime rinktis, kaip nusigalabyti patys.
Taip. Rūkymas yra yda, atimanti artimuosius, draugus ir kolegas. Neraginu ir neskatinu nė vieno bristi į šio tariamo malonumo liūną. Kur kas geriau sportuoti, važinėti dviračiu ir valgyti daržoves. Tačiau laisvė leidžia klysti ir neleidžia už tai teisti.
Pasidžiaukite nikotinofobai – Jūs laimėjote šį mūšį. Tačiau išauš diena, kuomet PVM pajamos iš kofeino pranoks išlaidas sveikatos apsaugai dėl kraujagyslių šuntavimo. Tada galėsite prisijungti prie mūsų – už XXI amžiaus žmogaus įvaizdį puoselėjančios aikštės ribų. Atsineškit kavos, mes turime rūkyti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!