odėl pasirinkome „Energetiką“ – prie jūros, atveža ir parveža savo transportu, o perskaičius centro prisistatymą internete, abejonių dėl pasirinkimo nekyla: ir vizija, ir misija skelbia, kad „Energetikas“ siekia tapti energijos ir sveikatos simboliu, žadama 70 procedūrų ir taip toliau. Deja, praleidus tame korpuse 18 dienų, teko susidurti su daugybe nepatogumų ir trūkumų.
Priėmimas
Po klubo sąnario endoprotezavimo operacijos atvykus į pasirinktą sanatoriją reabilitacijai priėmimo punkte buvo užpildyti dokumentai, paskirtas kambarys, į kurį maloniai padėjo užnešti lagaminus mergina, segėjusi kortelę su užrašu „administratorė“.
Administratorei atidarius kambario duris, padvelkė stiprus šlapimo kvapas, sumišęs su kanalizacijos. Darbuotoja išreiškė nusistebėjimą, kad iki šiol neperklota lova, nors, jos teigimu, prieš tai kambaryje gyvenusi pacientė išvyko prieš pietus. Ji pasiūlė, kol bus sutvarkyta lova, apsilankyti pas gydytoją.
Buvo silpna, norėjosi kuo greičiau atsigulti, nes operacija buvo atlikta prieš keturias dienas, po kelionės jautėsi nuovargis, maudė operuotą koją. Nusileidus liftu į pirmą aukštą, prie gydytojo kabineto laukė būrelis pacientų.
Staiga apėmė silpnumas, o prisėsti nebuvo kur (po klubo sąnario operacijos galima prisėsti tik ant spec. paaukštintos kėdės), stovėti atsirėmus į ramentus nebeužteko jėgų, todėl teko sugrįžti atgal į paskirtą kambarį, tačiau lova dar nebuvo paklota, lagaminai stovėjo viduryje kambario. Beliko tik vėl grįžti prie gydytojo kabineto.
Apie 20 val. jaunas budintis gydytojas pakvietė užeiti. Jis buvo atidus, klausinėjo, kokių procedūrų reikia, užpildė dokumentus ir nukreipė į procedūrinį kabinetą. Slaugytoja suleido paskirtus vaistus, ir 21 val. 30 min. pavyko grįžti į kambarį ir atsigulti į pagaliau paklotą lovą.
Gretimoje lovoje gulėjusi moteris paaiškino kaip teisingai laikyti operuotą koją, kaip išlipti ir įlipti, kaip laikyti pagalvėlę, padavė skiautę (2x3 cm) popieriaus, ant kurio buvo atspausdintas maitinimo laikas. Ji taip pat patarė tualete neišjungti ventiliacijos, nes tualetas nesandarus, vanduo/šlapimas nuteka per grindis.
Dėl šios situacijos jau du kartus informuoti centro darbuotojai, tačiau kol kas jokių priemonių nesiimta. Ji taip pat paaiškino, kad pirmadienį iš ryto reikia kreiptis į administraciją dėl paskirtų procedūrų vietos ir laiko nustatymo.
Kitos dienos rytą, vis dar jautėsi pooperacinis silpnumas, o kambarys dvokė šlapimu, nors balkonas buvo atdaras visą naktį.
[Labai pravertė naudingi patarimai iš anksčiau tame pačiame kambaryje gyvenusios pacientės, tad naudinga informacija mielai pasidalinau su naujai atvykusia šio straipsnio bendraautore].
Valgykla tiesiog šokiravo: iškilo prisiminimai apie prieš 30 metų veikusias viešąsias valgyklas. Skirtumas buvo tik tas, kad indai ne aliuminiai. Visi reabilitacijos paslaugų gavėjai stovėjo ilgoje eilėje, daugelis remdamiesi į ramentais, kai kurie – į vaikštynes ar vežimėlius.
Atrodė tarsi koncentracijos stovykla ir kalinių eilė. Visi po vieną prieidavo prie padėklų, pasiėmę jį šlubuodavo iki virtuvės-bufeto puodų, kur (dėl karantino negalima nieko liesti rankomis) buvo įdedamas pasirinktas patiekalas. Tuomet reikėjo laukti, kol pribėgusi mergaitė ar jaunuolis paslaugiai nuneš padėklą su maistu prie stalo.
Tiesa, jie dar klausdavo ar reikia arbatos ir, ar su cukrumi. Iš virdulių įpildavo virinto vandens, įmesdavo arbatos (pačios prasčiausios) pakelį ir įberdavo cukraus.
Stalai
Priėjus prie stalo, kuris buvo labai aukštas, norėjosi atsisėsti (dėl silpnumo atsisėsti norėjosi nuolat, o ypač valgant). Atsisėdus ant paaukštintos kėdės – maisto pasiekti buvo neįmanoma, nebent „lakti“ iš dubenėlio.
Paaukštintos kėdės aiškiai neatitiko stalų aukščio (žr. nuotrauką Nr. 5). Stalai ir kėdės nebuvo tinkamai priderintos asmenims po klubo endoprotezavimo operacijos. Žmonės, kuriems buvo atlikta ši operacija, ėmė dubenėlius ar lėkštes į rankas ir sėdosi ant spec. kėdžių arba valgė stovėdami kaip visi pacientai po stuburo operacijos (pastarieji kurį laiką gali tik stovėti).
Prie maisto dalinimo bufeto nuolat telkšojo vanduo. Valgyklos grindys cementinės, ant to vandens teko du kartus paslysti su ramentu, nikstelėti sveikąją koją. Galbūt dėl to valgykloje stovėjo lentelė su užrašu „Atsargiai – slidu“.
Vėliau pastebėjome, kad stalai ir grindys tikrai nebuvo dezinfekuojami, nes atėjus vakarienės metui po stalu tebegulėjo tie patys nuo pietų likę trupiniai. Aiškiai matėsi, kad trūksta personalo.
Pasiūlymas: Pritaikyti stalus ir kėdes pagal pacientų poreikį ir suderinti jų aukštį pagal žmogaus ūgį. Taip pat reikėtų daugiau paaukštintų stalų ortopediniams pacientams, kad būtų galima išlaikyti saugų atstumą. Talpas su vandeniu pastatyti taip, kad vanduo netekėtų tiesiai ant grindų, valgytojams po kojomis.
Meniu
Pietų meniu buvo labai paprastas (sriuba pasirenkama iš dviejų, antras patiekalas pasirenkamas iš trijų, ir arbata arba spalvotas vanduo (pavadinimu „kompotas“), tačiau labai norėjosi (galima būtų buvę nusipirkti patiems) sulčių, vaisių, deserto, kavos, geresnės kokybės arbatos.
Salotų taip pat visada buvo keleto rūšių, tik kartais matėsi/jautėsi abejotina žaliavos kokybė (pasenę, apkartę Pekino kopūstai, ridikėliai ir t.t.), be to trūko aliejaus, padažų, kuriais tie, kam galima, būtų pagardinę savo salotas.
Kas dieną pagal tos dienos meniu priešpiečiams buvo kefyras, o pavakariams – pomidorų sultys. Kefyro ragauti neteko, nes tuo laiku vykdavo procedūros, o kartą atėjus pavakarių – pomidorų sulčių ąsočio visiems norintiems (kurių buvo tik keletas asmenų) nepakako...
Pasiūlymas: Patiekalus paslaugų gavėjai galėtų užsisakyti pagal iš anksto pateiktą meniu ir atėjus į valgyklą, susėsti/atsistoti pagal pažymėtus stalus. Tuomet pacientams nereikėtų stovėti eilėje, o darbuotojams lakstyti paskui kiekvieną su padėklu.
Pirmadienį po pusryčių registratorė surašė paskirtų procedūrų kiekį ir kabinetų numerius bei patarė nueiti į skirtus kabinetus susitarti dėl laiko. Prie purvo terapijos kabineto, kurio darbo laikas nuo 9.00 val., jau stovėjo keletas žmonių.
Koridoriaus gale, prie kabineto durų buvo sena, naujai pertraukta sofa ir fotelis, tačiau nė vienas asmuo po stuburo ar klubo operacijos negalėjo ant šių baldų atsisėsti. Vienas jaunas vyras su ramentais pamėgino prigulti ant sofos ir ištiesti koją, tačiau pastebėjo, kad geriau ant jos nesėsti, nes gali nugrimzti iki dugno. Žmonės rėmėsi į sieną ar į palangę.
Po pusvalandžio vargų buvo paskirtas procedūrų (parafino pėdoms ir purvo keliams) laikas kitai dienai. Palaukus prie kineziterapijos kabineto, prie kurio taip pat stovėjo tik du aptriušę ir apiplyšę pufai, paskirtas mankštos laikas 11 val.
Po užsirašymo į procedūras norėjosi kuo greičiau atsigulti. Paskirtu laiku atėjus į kineziterapijos kabinetą, buvo pasakyta, kad netikėtai laikas susidubliavo su kito paciento laiku ir pasiūlyta atvykti po pusvalandžio. Teko vėl šlubuojant ir remiantis į ramentus pakilti į antrą aukštą, dar pagulėti ir po keleto minučių antrą kartą leistis į pirmą aukštą.
Kineziterapija
Kabinete buvo sena, greičiausiai nuo „Energetiko“ atidarymo laikų įranga. Viena mankštai skirta kušetė – tiesiog lenta, padengta kolenkoru. Ant jos niekas nenorėjo gultis.
Mankštinosi vienu laiku keturi asmenys (skirta procedūra vadinasi „individuali kineziterapinė mankšta“), o paminkštintos kušetės buvo trys. Kabinetas nebuvo įrengtas pagal sanatorijoje besireabilituojančių pacientų stuburo ar klubo operacijų poreikius, trūko priemonių, o esamos buvo ir moraliai, ir fiziškai pasenusios.
Pasiūlymas: „Energetikui“ įsigyti šiuolaikinę įrangą kineziterapijai.
Purvo terapija
Atėjus į gydomojo purvo ir parafino terapijos kabinetą, pasitiko paslaugi jauna mergina, kuri pasakė, kad atlieka praktiką, pasiūlė atsisėsti ant kėdės, nes reikėjo įmerkti kojas į parafino vonelę. Ji pasimetė, kai pasakiau, kad ant paprastos kėdės pacientas po klubo operacijos atsisėsti negali.
Mergina išbėgo į koridorių ieškoti ten jau atsiradusios vienos paaukštintos kėdės. Iš koridoriaus pasigirdo nepatenkintų kitų pacientų balsai, kad nebėra kur prisėsti. Patalpa, kurioje buvo susodinami pacientai, kuriems reikėjo parafino procedūrų, buvo ankšta, absoliučiai nepritaikyta nei žmonėms būti, nei atlikti procedūrą.
Nepritaikyti – nemedicininiai (greičiausiai atnešti iš namų seni baldai (kėdės), o ant grindų prilaistyta parafino, slidu. Pacientams, kurie grūdosi maždaug 4x5 metrų kambarėlyje, nebuvo kur atsisėsti. Kiti išeidavo į koridorių ir prisėsdavo ant palangės.
Kitą dieną procedūras atliko kitas praktikantas, kadangi jaunuolis viską taip pat darė pirmą kartą, nerado kėdžių, kad užtektų visiems klientams, o paaukštintų kėdžių visai nebuvo, teko įmerkti iš pradžių vieną, po to kitą koją į parafino vonelę tiesiog stovint „pasikabinus ant ramentų“ ir po to nušuoliuoti iki kušetės.
Kitas jaunas vyras po stuburo operacijos, kuriam buvo skirta purvo procedūra nugarai, visą skirtą procedūros laiką tiesiog stovėjo, atsirėmęs į ramentus ir į sieną koridoriuje, nes jam nebeužteko kušetės.
Pasiūlymas: Parafinui ir purvui šildyti turėtų būti atskira patalpa. Šalia praktikanto turėtų dirbti patyręs specialistas. Turi būti pritaikyta patalpa, paaukštintos kėdės pacientams po klubo sąnario operacijos.
Psichologo konsultacija
Atvykus į psichologo konsultaciją, psichologė pasakė, kad vietoje individualios konsultacijos ji siūlo dalyvauti paskaitoje apie emocijų valdymą. Pasiteiravus, ar būtų galima pasikonsultuoti individualiai, specialistė pasakė, kad dažniausiai pacientai nenori konsultuotis individualiai, todėl ji ir siūlo dalyvauti paskaitoje, tačiau paskyrė individualią konsultaciją.
Sutartu laiku atvykus į konsultaciją, psichologė maloniai pasiūlė prisėsti ant kabinete esančių kėdžių (tokių pat, kurios stovėjo ir purvo terapijos kabinete). Užsiminus specialistei, kad po klubo sąnario operacijos negalima sėstis ant žemos kėdės, moteris sutriko, nes kitokių kėdžių kabinete nebuvo. Konsultacija vyko psichologei sėdint, o pacientei stovint atsirėmus į palangę.
Antroji autorė apie „paskirtas“ psichologo konsultacijas sužinojo tik iš išrašo, gauto reabilitacijos pabaigoje.
Muzikos terapija
Muzikos terapijoje teko dalyvauti tik kartą, nes patalpoje buvo tik minkšti krėslai ir viena lova su išgulėta, niekuo neuždengta pagalve (aišku, ji nebuvo ir dezinfekuojama). Teko pagulėti toje lovoje, tačiau ekrane rodomo vaizdo nesimatė, nes jį užstojo priešais stovintys foteliai.
Pasiūlymas: įrengti muzikos terapijai skirtas patalpas ir pritaikyti jas pagal pacientų poreikius, nes tai – ne kino teatras.
Antro aukšto koridoriuje ties psichologo, masažisto bei muzikos terapijos kabinetus stovi naujos kėdės, tačiau ant jų negali prisėsti asmenys po ortopedinių operacijų, nes kėdės skirtos sveikiems žmonėms.
Pasiūlymas: pastatyti ir kėdžių, pritaikytų ortopediniams pacientams.
Masažas
Apsilankius masažo kabinete (jų yra keli), jaunutė masažistė nustebo, kad asmuo po klubo sąnario operacijos negali atsigulti ant pilvo. Ji stengėsi surasti vietą, kur pacientas galėtų atsisėsti, tačiau rado tik paaukštintą kėdę (panaši į baro kėdę su atlošu, tokią pat, kokios stovi valgykloje), ant kurios atsisėdus nugaros masažą atlikti trukdė kėdės atlošas.
Reikėjo surasti kojai tokią padėtį, kad koja neišsisuktų ir masažistė galėtų pasiekti nugarą. Masažas buvo šiek tiek per kančias, nes reikėjo sėdėti persisukus. Lygiai tokia pat situacija buvo ir kituose masažo kabinetuose. Masažams skirtų kabinetų baldai buvo seni ir susidėvėję, absoliučiai nepritaikyti asmenims po ortopedinės operacijos.
Pasiūlymas: atnaujinti masažo kabinetus, įsigyti įrangą, tinkančią atlikti kokybišką masažo procedūrą ir pacientams po klubo sąnario operacijos.
Sanatorijos aplinka
Sanatorijos vestibiulyje šalia registratūros (matyti ir visose reklaminėse nuotraukose) stovi du – kavos ir gėrimų – automatai. Vestibiulį puošia dvi odinės minkštos sofos bei minkšti krėslai, stovi gražus žemas stalelis.
Deja, ant jų prisėsti gali tik atvykę „komerciniai“ poilsiautojai, o į reabilitaciją atvykę pacientai neturi ant ko atsisėsti. Susidaro įspūdis, kad viskas tik dėl įvaizdžio, tačiau niekas nepritaikyta ortopediniams pacientams, kuriems ir teikiamos reabilitacijos paslaugos.
Teko prisitaikyti: kas rytą atsinešti indą su dangteliu, remiantis nugara į automatą susipilti kavą ir neštis ją per visą sanatoriją į savo kambarį.
Pasiūlymas. Įrengti kavinukę (kodėl neveikia centro puslapyje reklamuojama kavinė?), kurioje galima būtų nusipirkti kavos, deserto, vaisių, sulčių arba bent jau šalia automatų įrengti erdvę su stalais ir kėdėmis, skirtą ortopediniams pacientams.
Po klubo sąnario operacijos rekomenduojama kiek galima daugiau vaikščioti. Aplinka aplink sanatoriją yra išpuoselėta, daug skulptūrų, šalia jūra, tačiau pavargus bevaikštant nėra nei vieno suolelio, skirto asmenims po klubo sąnario operacijos prisėsti, mat suoleliai yra skirti tik sveikiems žmonėms.
Pasiūlymas: pastatyti daugiau suolelių ir kai kuriuos iš jų tiesiog paaukštinti.
Pastaba: tiek reabilitacijos, tiek apsaugos nuo viruso priemonės turėtų būti ne „fasadinės“ o tikros – pavyzdys – Priėmimo centre gauta apsaugos kaukė iš ... popieriaus.
Personalas
Kaip jau rašyta ankstesniame straipsnyje, personalas, nors jo akivaizdžiai trūksta, stengiasi ir dirba nuoširdžiai. Keista, kad vadovybė, užuot paskatinusi ir motyvavusi, dėl bet kurių klientų/pacientų nusiskundimų paprastai apkaltina personalą.
Kaip sakė viena darbuotoja, joms prisakyta, kad „kuo plačiau šypsotųsi, kad šypsena pridengtų nesklandumus, o jei jie pastebimi, vadinasi, šypsena buvo nepakankamai plati“.
Kaip jau supratote, į pavadinimą-klausimą ar verta reabilituotis „Energetike“, kol kas mūsų atsakymas būtų „ne“. Viliamės, kad bus pokyčių.
***
Sveikatos centro „Energetikas“ atstovų teigimu, paprastai, pasitaikius nesklandumams, ieškoma individualių sprendimų. Gavę moters laišką jie pateikė ir komentarą.
„Visų pirma, norime padėkoti pacientei už išsakytas pastabas bei rekomendacijas. Apgailestaujame, kad ši informacija nebuvo pateikta tuo metu, kai ji gydėsi mūsų centre ir neturėjome galimybių kai kurių klausimų išspręsti nedelsdami.
Mūsų reabilitacijos centras yra gydymo įstaiga, kurios paslaugoms, gydymo, poilsio bei kitai įrangai, maitinimui taikomi teisės aktų tvarka nustatyti reikalavimai. Gydomųjų procedūrų skaičius yra numatytas LR Sveikatos ministro įsakyme, kuriuo vadovaujasi visos sanatorijos. Įsakyme numatytas konkretus procedūrų skaičius, kuris priklausomo nuo susirgimo profilio bei paskirtos reabilitacijos lovadienių kiekio. Gydymo planas sudaromas individualiai gydytojo reabilitologo, pacientui atvykus į sanatoriją.
Gydymo įstaigos vertinimas ir akreditacija teikti apgyvendinimo ir gydymo paslaugas atliekamas periodiškai atsakingų valstybės institucijų.
Atsižvelgiant į šių patikrinimų metu gautas rekomendacijas, nuolat atliekami reikiami pakeitimai bei patobulinimai.
Vasaros metu, kai gydymo įstaigoje apsilanko didžiausias kiekis pacientų, tiek įranga, tiek baldai bei kitos priemonės sudėvimi greičiau. Siekiant užtikrinti pacientų saugumą bei patogumą, nuolat atliekama priežiūra, užtikrinamas gydymo bei poilsio įrangos atitikimas reikalavimams. Esame labai dėkingi, kai pacientai, pastebėję trūkumus, informuoja centro darbuotojus ir, esant tokiems atvejams, gydymo įstaigos administracijos ar priežiūros skyrių darbuotojai reaguoja kiek įmanoma operatyviau.
Atsižvelgiant į skirtingus poreikius, ieškomi individualūs sprendimai.
Žinoma, pasitaiko ir žmogiškųjų klaidų, tačiau stengiamės kiek įmanoma greičiau jas išspręsti.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad per pandemiją buvo patvirtinti nauji atstumo laikymosi ir pacientų priežiūros reikalavimai, kurie gali sukelti tam tikrų nepatogumų tiek pacientams, tiek gydytojams ar personalui.
Mūsų reabilitacijos centre visi darbuotojai stengiasi ne tik suteikti būtinas paslaugas, bet ir atsižvelgti į kiekvieno paciento prašymus bei užtikrinti geriausią gydymo bei reabilitacijos rezultatą“, – teigė centro atstovai.