Šį kartą savo įžvalgas norėčiau pavadinti ano, neseniai DELFI pasirodžiusio straipsnio tęsiniu, kodėl bijau grįžti į Lietuvą. Tiesą sakant, nuoširdžiai tikėjau, kad tie visuomenę sukrėtę nusikaltimai su sudeginta bagažinėje mergina ir mirtinai sumuštu berniuku nugrims į praeitį, į tamsią istorijos pusę, iš kurios jau niekada nieko panašaus nebepasirodys. Juk visi turėjo pasimokyti iš svetimų klaidų ir nuklydimų. Deja, kaip smarkiai apsirikau.
Mano nelaimei, vos ne kasdien žiniasklaidoje skaitau pranešimus apie dingusius žmones, apie savižudybes ir, deja, nesiliaujančius žudymus. O svarbiausia, kad žudo jaunimas, ta prarastoji karta, kuri iki šiol mums teikė vilties, kad ji pakeis pasaulį, padarys jį geresnį ir turtingesnį. Jaunimas, kurį kažkada kažkaip, matyt, ne taip, kaip reikėjo, auklėjo tėvai, o gal seneliai. Iki šiol tie jauni žmonės gyveno tarp mūsų, tarp savo draugų ir bendraamžių, ir niekas niekada negalėjo įtarti, kad šiandien kažkas iš jų taps žudiku. Ir ne bet kokiu, o šaltakrauju, nemąstančiu apie pasekmes ir tolesnį savo gyvenimą. Tokiu, kuris tiesiog mėgaujasi kito skausmu ir kančia, ir nesvarbu, kad auka visai nekalta, tiesiog ji pasitaikė ne vietoje ir ne laiku.
Sakysite, tokių dalykų būna visur pasaulyje? Taip, jų pasitaiko, bet aš kalbu apie normalų, civilizuotą pasaulį, į kurį, atrodo, Lietuva lygiuojasi. O tokiame pasaulyje niekas nekaltų žmonių nežudo. Ir, be abejo, nekalbu apie terorizmą.
Tad kodėl tiek daug žiaurių nusikaltėlių yra tokioje mažoje šalyje? Mano galva, Lietuva labai sunkiai serga nepagydoma liga. Nepagydoma todėl, kad ši jaunoji karta jau yra žlugusi ir sugadinta. O kas ją sugadino? Mano subjektyvia nuomone, ne tik tėvai ir seneliai, kurie auklėjo tą kartą. Tai mūsų valdžia. Ji galbūt pati kalčiausia. Lygiai taip pat kaip ir tėvai, valdžia prisideda prie jauno žmogaus švietimo ir auklėjimo. Labai gaila, kad visos valdžios per beveik jau tris nepriklausomybės dešimtmečius nesugebėjo tinkamai to padaryti. Visos valdžios bando kažką keisti, kažką drausti, bet tie pokyčiai pradedami visai ne nuo to galo. O pati didžiausia problema, kuri tiek metų kankina visuomenę, yra viešoje erdvėje propaguojamas smurtas, žudymai ir prievarta.
Argi ne kasdien jaunas žmogus, kurio psichika vystosi ir yra labai imli aplinkai, per televiziją (dabar ir internete) mato įvairias smurto ir prievartos scenas? Net patys mažiausi pypliai jiems skirtuose animaciniuose filmukuose mėgaujasi nežemiškų būtybių kovomis su pačiomis baisiausiomis pabaigomis. Jau praktiškai nebėra nė vieno televizijos kanalo, kuriame nebūtų kapojamos galvos ir įvarios kitos žmogaus (ir ne tik) galūnės. Atrodo, kad tai tampa norma. Todėl ir jauno žmogaus galvoje mezgasi mintys, o ko nepabandžius tai padaryti pačiam? Juk jau darosi įdomu, kaip tai atrodys gyvai. Būtent apie tokias mintis jau yra prisipažinę kai kurie jaunieji žudikai.
O vyresnioji karta tik su giliu atodūsiu gali prisiminti už širdies griebiančius filmukus apie pilkakaklę, Eicho ar Sniego karalienę. Tie filmukai mokė gėrio, atjausti kitą ir padėti nelaimėje. Gal kai kam tai atrodo smulkmena, bet ji tokia didelė, kad štai ir turime iškreiptą gyvenimo ir gyvybės supratimą. Todėl manau, kad valdžia savo pokyčius ir draudimus turėtų nukreipti būtent jauno žmogaus auklėjimo linkme. Ne plėšiant niekuo dėtus puslapius su alkoholio reklama, bet ribojant ar net draudžiant bet kokį smurtą per televiziją. Tai būtų daug rimtesnis ir visuomenei naudingesnis pasiekimas.
Jeigu jau nebesugrąžinsime šitos, gal ateinanti karta bus psichiškai sveikesnė ir geresnė. Nes šiandien gėrio Lietuvoje trūksta labiau nei saulės...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.