Atlieku karinę tarnybą lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis (tik kiek kitoje vietoje), kaip ir velionis Martynas Jurkus (kurio šeimą nuoširdžiai užjaučiu ir suprantu sprendimą neviešinti tikslių mirties liudijime surašytų išvadų), todėl, manau, galiu pareikšti ir savo nuomonę.
Viena didžiausių žmogaus baimių yra nežinomybė – dėl mirtino pavojaus nujautimo, tačiau nežinojimo, nei iš kurios pusės, nei kokio pobūdžio tas pavojus gresia, prasideda masinė panika: mirusiojo aplinkos žmonės pradeda bijoti atlikinėti veiksmus, kuriuos atlikinėjo velionis, pradeda sau nustatinėti tuos pačius simptomus, kokie buvo pasireiškę velioniui.
O kitą (ar net tą pačią) dieną po nelaimės Rukloje, Jonušo Radvilos mokomajame pulke ir prasidėjo kažkas panašaus į masinę paniką: nors šimtai karių maitinosi tuo pačiu maistu, o mirė tik vienas, dešimtys M. Jurkaus kolegų atsisakė kelti koją į valgyklą. Esą, netikėtos mirties priežastis galėjo apsinuodijimas maistu ar per maistą į organizmą patekusi infekciją. Logikos tokioje baimėje – lygiai tiek, kiek ir tikimybės, kad maitinantis tuo pačiu (galimai, blogu) maistu sunegaluos tik vienas žmogus iš didelės minios, t.y., arti nulio. O kabinimasis prie virtuvių sąlygų ir sanitarijos reikalavimų laikymosi, mano supratimu, labiau yra medicininių žinių trūkumo ir noro įtikti tokių pačių žinių trūkumu pasižymintiems pasekmė.
Kita išsigandusiųjų grupė kaltino kariuomenės medicinos tarnybą, kad, atseit, karys mirė nuo erkių sukeliamų infekcijų. Bet šią priežastį irgi galima vadinti labai menkai tikėtina – tikrai negaliu pasakyti, ar M. Jurkus nuo erkinio encefalito skiepijosi, bet bent jau mūsų kuopos šauktiniai, tarnaujantys Alytuje, Birutės ulonų batalione, nuo erkinio encefalito buvo nemokamai paskiepyti pirmosiomis tarnybos dienomis ir atsisakiusių skiepytis nebuvo. Nemanau, kad Rukloje taikomos kitokios procedūros.
O dabar apie labiausiai tikėtiną mirties priežastį: kiekvienais metais Lietuvoje nuo meningokokinės infekcijos miršta maždaug nuo 5 iki 10 žmonių, nors susirgusiųjų būna apie 10 kartų daugiau. Kiekvienais metais po kelis kartus sužinome apie kokį nors paauglį, kuris mokykloje pasijuto negerai, o kitą dieną (ir daugiau jokią kitą dieną) į mokyklą nebeatėjo. Žiauru, bet medicina dar nėra tokia visagalė, kad išgelbėtų kiekvieną gyvybę, nepriklausomai nuo to, kokia sveikatos bėda žmogų ištiko. Ir tai – ne medikų kaltė.
Ir kai dėl tokios infekcijos miršta mokinys – visuomenės reakcija būna daugiau ar mažiau nuosaiki. Na, nelaimė atsitiko, visi dalijasi savo užuojautomis, supranta šeimos skausmą, bet kažkodėl nekaltina nei mokyklos ar jos virtuvės, nei Švietimo ir mokslo ministerijos, nei kokias nors sąmokslo teorijas įtarinėja.
Bet tik imk ir atsitik taip, kad ta pati ar panaši infekcija nužudo šauktinį – ir pasipila: ir virtuvė bloga, ir medikai nekompetetingi, ir vadai kariuomenėje žvėrys, o ne žmonės, ir šauktinių grąžinimas yra jaunų žmonių žudymo mašina.
Na, ne, nieko panašaus: maitina mus šviežiu ir švariu maistu. Nežinau, kaip yra ten, Rukloje, bet Alytuje virtuvės tvarka ir švara ideali, o maistas, nors gal ir ne visada atitinka skonio receptorių pageidavimus, visada yra šviežias ir saugus valgyti. Jau nekalbu apie tai, kad maisto produktų grupės yra gerai subalansuotos, o maitinimas yra reguliarus ir, patikėkite, tikrai pakankamas, bet ne perteklinis – turbūt nedaug kas gali pasigirti tuo besimaitinantis namie.
Medikai yra ne ką prastesni. Jau jeigu kam ir stinga medicininės kompetencijos, tai nebent tiems, kurie kaltina medikus savo darbo neišmanymu. O jeigu kam nors nerimą kelia tai, kad skirtingiems simptomams gydyti medikai skiria tuos pačius vaistus, galiu nuraminti: daugybė vaistų turi ne vieną, o kelias ar net kelias dešimtis, atrodytų, net nesusijusių pritaikymo sričių. Na, kad ir ibuprofenas.
Pagal išsilavinimą esu vaistininkas, todėl kartu tarnaujantys kariai kartais klausia patarimo – ką rekomenduočiau esant vienai ar kitai problemai. Dažniausios problemos būna vienoks ar kitoks skausmas, pakilusi temperatūra arba patinimas. Ir visada rekomenduoju tą patį ibuprofeną (nes labai pigus ir saugus trumpalaikiam vartojimui). O jie juokiasi – jau tas Neverauskas nuo visų ligų paskirs tik ibuprofeną. Na, ir paskirsiu. Nes visiems jų vardijamiems atvejams tinka. Ir medikai skiria tuos pačius (dažnai pačių patikrintus) vaistus nuo įvairių ligų. Nes veikia. Ir ne tik iš patirties, bet ir pagal vadovėlius, vaisto informacinius lapelius bei gydymo protokolus.
O dėl vadų apkaltinimo žvėriškumu – tai jau visiška pieva. Aišku, negaliu garantuoti, kad Rukloje yra lygiai taip pat, kaip Alytuje, bet reikalavimai ir instrukcijos visiems vadams yra vienodi, todėl prieš kiekvienas pratybas ir po jų išgirstame vadų klausimą: „Ar visi gerai jaučiasi ir gali dalyvauti pratybose?“, „Ar visi po pratybų jaučiasi taip pat gerai, kaip ir prieš jas?“ Ir jeigu tik kas blogai – į medicinos punktą žengte marš. Jokių reikalavimų vaidinti didvyrius, verstis per galvą eiti į pratybas, net jei karščiuoji ar nepaeini, nebūna. Ir net minties apie tai būti negali.
Kaltinti šauktinių grąžinimą žmonių žalojimu, mano manymu, taip pat nebūtų pagrįsta. Praėjus pusei tarnybos laiko du kariai, turėję tam tikrų medicininių problemų, kurios esant dideliam fiziniam krūviui potencialiai kelia grėsmę sveikatai ir gyvybei, buvo komisuoti (t. y., pripažinti netinkamais tarnybai ir išleisti namo), o visi kiti 136 kariai be išimčių sustiprėjo tiek, kad neišlaikyti fiziniai normatyvai yra labai retas reiškinys. Ir neabejoju, kad jų sveikta po tarnybos dar ilgą laiką bus kur kas geresnė, nei biurų kėdžių trinėjų ir tų klaviatūros ordino riterių, kurie komentaruose aiškina, kad kariuomenė žmones žaloja (kas žino, gal jie taip aiškina dėl to, kad patys nacionalinėje loterijoje laimėjo nemokamą sveikatos patikrinimą, kurį būtina atlikti prieš pradedant nuolatinę pradinę karinę tarnybą, o gal dėl to, kad turi tam tikrų interesų diskredituoti Lietuvos karines pajėgas).
Taigi, apibendrinant galiu pasakyti tiek: ne viskas, kas pasaulyje nutinka, yra žmogaus rankų darbas – nesame tokie visagaliai, kokiais kartais manomės esą. Kartais į gyvenimą įsisuka neprognozuojami ir neįveikiami veiksniai (tokie, kaip bakterijos) ir sukelia chaosą bei netektis, dėl kurių kartais nepelnytai apkaltinami niekuo dėti žmonės. Bet prieš duriant pirštu ir rėkiant „kaltas“ gal reikėtų sustoti ir pagalvoti?
Ir pabaigai – interesų deklaracija: ne, kariuomenė man už šį straipsnį nesumokėjo ir tarnybos pabaigoje sumokėti nežadėjo. Tiesiog iš vidaus žinau, kad viskas čia gerai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!